Pasaulio tautų teisuolio vardą žmogui skiria Yad Vashem* - pasaulinis holokausto atminimo centras. Pasaulio tautų teisuolio statusas skiriamas žmogui, kuris būdamas kitos tautybės nei žydas, holokausto metu rizikuodamas savo gyvybe gelbėjo žydus. Žydų gelbėjimas vyko įvairiomis formomis, o teisuoliai buvo įvairių tautybių, išpažino skirtingas religijas ir buvo iš skirtingų ir įvairių gyvenimo sričių.
Teisuolius vienija vienas dalykas - tuo metu kai pasaulyje dominavo priešiškumas ir abejingumas jie padėjo ir gelbėjo žydus.
Požiūris į žydus holokausto metu dažniausiai svyravo nuo abejingumo iki priešiškumo. Didžioji dalis žmonių stebėjo, kaip buvę jų kaimynai buvo suvaryti ir nužudyti, kai kurie bendradarbiavo su nusikaltėliais, dalis tų žmonių pasinaudojo situacija nusisavindami žydų turtą.
Pasaulyje, kuriame vyravo visiškas moralinis nuosmukis, atsirado žmonių mažuma, kuri sutelkusi neįtikėtiną drąsą puoselėjo žmogiškąsias vertybes. Tai buvo pasaulio tautų teisuoliai. Šių žmonių veiksmai buvo visiška priešingybė holokausto metu vyravusiam abejingumui ir priešiškumui. Nepaisydami bendros krypties, gelbėtojai žiūrėjo į žydus kaip į savo draugus, kurie buvo jų visuotinių įsipareigojimų dalis.
Dauguma gelbėtojų pradėjo kaip pašaliniai asmenys. Dažniausiai tai nutikdavo kai jie susidurdavo su deportacija arba žydų žudimu. Taip pat buvo gelbėtojų, kurie įsikišo jau ankstyvojoje žydų persekiojimo stadijoje, kuomet jų teisės buvo apribotos, o nuosavybė konfiskuota, tai buvo riba, kurios šie žmonės nutarė nekirsti tuo pačiu tai buvo atspirties taškas nuo kurio jie nutarė įsikišti. Kitaip nei kiti, jie nepriklausė nuolankiai susitaikiusiems su greitai augančiu priešiškumu žydams.
Dažniausiai patys žydai kreipdavosi pagalbos į kitų tautybių žmones. Ne tik juos gelbėję žmonės demonstravo išradingumą ir drąsą, bet ir patys žydai, kurie kovojo už savo išgyvenimą. Išsamų mokslinį tyrimą apie žydų gelbėjimą holokausto metu atlikęs Wolfgang Benz teigia, kad klausantis gelbėjimo istorijų išgelbėtos asmenybės gali pasirodyti tiesiog rūpinimosi ir paramos "objektais". Visgi "bandymas išgyventi neteisėtai visų pirma buvo atkaklus savo teisių gynimas ir žydų pasipriešinimas nacių režimui. Tik nedaugeliui pasisekė."
Susidurę su žydais besibeldžiančiais į jų duris, pašaliečiai turėdavo priimti staigų sprendimą. Dažniausiai tai būdavo instinktyvus ir impulsyviai priimtas žmogiškas poelgis, kurį vėliau paantrindavo ir moralinis pasirinkimas. Paprastai tai būdavo tolygiai kintantis procesas, kurio metu gelbėtojai vis stipriau įsitraukdavo į persekiojamų žydų gelbėjimą. Prieglobsčio suteikimas kelioms dienoms kol vyksta reidas ar gaudynės išaugdavo į gelbėjimo misiją, kuri trukdavo mėnesius ar metus. 
Kaina, kurią tekdavo sumokėti gelbėtojams, priklausė nuo šalies, kurioje jie buvo. Rytų Europoje mirties bausmė būdavo skiriama ne tik žmonėms, kurie gelbėdavo žydus, bet ir jų visai šeimai. Pranešimai, įspėjantys gyventojus negelbėti žydų, būdavo labai plačiai skelbiami. Vakarų Europoje bausmės buvo švelnesnės, vis dėlto bausmės ten taip pat buvo griežtos - kai kurie Pasaulio Tautų teisuoliai buvo įkalinti stovyklose ir nužudyti. Matymas, kaip siaubingai buvo kankinami žydai ir su kokiu atkaklumu nusikaltėliai juos persekiojo, sėjo dar didesnę baimę. To pasekoje, gelbėtojai ir išgelbėtieji gyveno amžinoje baimėje būti pagautiems, visuomet buvo pavojus būti išduotiems kaimyno ar bendradarbio. Tai dar labiau didino riziką ir paprastiems žmonėms dar labiau sunkino galimybę nesilaikyti primestų taisyklių ir konvencijų. Žmonės, nutarę gelbėti žydus, turėjo aukoti savo įprastus gyvenimus ir pradėti gyventi slaptai - dažnai nepaisydami visuotinai priimtų normų, bijodami savo kaimynų ir draugų, taip pat bijodami būti demaskuotais ir pagautais. 
Didžioji dalis gelbėtojų buvo paprasti žmonės. Kai kurie veikė vedami politinių, ideologinių ar religinių paskatų, kiti buvo tiesiog paprasti žmonės, kuriems rūpėjo aplinkiniai. Daugeliu atvejų jie neplanavo tapti gelbėtojais ir nebūdavo pasiruošę akimirkai, kuomet turėdavo priimti tokį svarbų ir pavojingą sprendimą. Jie buvo paprasti žmonės ir būtent jų žmogiškumas turėtų tapti mums visiems pavyzdžiu. Pasaulio Tautų teisuoliai buvo krikščionys, musulmonai ir agnostikai; įvairaus amžiaus vyrai ir moterys; įvairių visuomeninių padėčių žmonės; išsilavinimą įgiję piliečiai ir neraštingi valstiečiai; visuomenės veikėjai, taip pat žmonės iš visuomenės užribio; miesto gyventojai ir ūkininkai iš atokiausių Europos kampelių; universitetų dėstytojai, mokytojai, gydytojai, dvasininkai, vienuolės, diplomatai, paprasti darbuotojai, tarnautojai, pasipriešinimo kovotojai, policininkai, valstiečiai, žvejai, zoologijos sodo prižiūrėtojai, cirko savininkai ir daug daugiau. 
Mokslininkai bandė išsiaiškinti kokiais bendrais bruožais pasižymi  Pasaulio Tautų teisuoliai ir kokie žmonės buvo linkę padėti žydams. Kai kurie teigia, kad teisuoliai yra labai įvairių žmonių grupė, kuriuos vienija žmogiškumas ir drąsa, kurią jie demonstravo gindami savo moralinius principus. Samuel P. Oliner ir Pearl M. Oliner išskiria altruizmą. Lyginant gelbėtojus su tais, kurie holokausto metu tik žiūrėjo iš pašalies, gelbėtojai pasižymi tokiomis savybėmis kaip empatija ir ryšio su kitais pojūtis. Nehama Tec, kuri taip pat studijavo Teisuolių atvejus, pastebėjo grupę pasikartojančių bendrų charakteristikų, būdingų atskirties sąlygoms, individualumui ir marginalizavimui. Gelbėtojų savarankiškumas suteikė jiems galimybę veikti prieš nusistovėjusias taisykles ir įsitikinimus. Tie, kurie tik žvelgė iš šalies, buvo taisyklė, o gelbėtojai buvo išimtis. Pats faktas, kad nepaisant baimės ir sunkumų atsirado žmonių, kurie turėjo pakankamai drąsos gelbėti žmones, įrodo, kad okupuotoje Europoje galimybė rinktis egzistavo ir kad tai gebėjo padaryti paprasti žmonės. Pasaulio Tautų teisuoliai moko mus, kad net vienas žmogus gali padaryti svarbų pokytį. 
Buvo daug skirtingų pagalbos būdų: vieni žmonės žydams duodavo maisto įkišdami obuolį į kišenę, ar palikdami maisto jiems pakeliui. Kiti nukreipdavo žydus pas žmones, kurie galėjo jiems padėti. Dar kiti suteikdavo žydams prieglobstį nakčiai iš karto įspėdami, kad iš ryto jie turės išeiti. Tik labai nedaug žmonių prisiėmė pilną atsakomybę kovodami už žydų išgyvenimą. Dažniausiai, tik žmonėms iš šios mažiausios grupės suteikiamas Pasaulio Tautų teisuolio vardas. 
Dažniausiai pasitaikę būdai, kuriais Pasaulio Tautų Teisuoliai padėdavo žydams:
 
Prieglobsčio suteikimas savo namuose ar savo turimoje nuosavybėje
Rytų Europoje kaimo vietovėse po namais, tvartais ar pašūrėmis būdavo įrengiamos slėptuvės ar bunkeriai, kuriuose slėpdavosi žydai. Taip, apart baimės dėl savo gyvybės, žydams tekdavo ilgą laiką iškęsti fiziškai labai sunkias sąlygas - slėptuvės būdavo tamsios, šaltos, jose stigdavo oro, o žmonių būdavo per daug. Gelbėtojai, kurių gyvybėms taip pat grėsė pavojus, turėjo parūpinti žydams maisto, o tai karo metu buvo nelengva užduotis, taip pat turėdavo išnešti išmatas iš bunkerių ir tenkinti kitus globotinių poreikius. Žydai taip pat būdavo slėpiami palėpėse, miškuose įrengtuose slėptuvėse ir bet kokiose kitose vietose, kurios galėdavo suteikti slaptavietę - kapinėse, kanalizacijoje, gyvūnų narvuose zoologijos sode ir t.t. Kartais paslėpti žydai būdavo pristatomi kaip ne žydai, kaip giminaičiai ar įsivaikinti vaikai. Žydai taip pat būdavo slepiami butuose miestuose, vaikai atsidurdavo vienuolynuose, kur vienuolės slėpdavo jų tapatybes. Vakarų Europoje žydai dažniausiai būdavo slepiami namuose, ūkiuose ar vienuolynuose. 
Suklastotų dokumentų ar tapatybių parūpinimas
Tam kad žydams pavyktų prisiimti ne žydišką tapatybę jiems reikėjo netikrų dokumentų ir pagalbos kuriant tariamą tapatybę. Šiuo atveju gelbėtojai būdavo klastotojai arba valdininkai, kurie parūpindavo netikrus dokumentus, dvasininkai klastoję krikšto liūdijimus, taip pat užsienio diplomatai, kurie išduodavo vizas ar pasus nepasydami savo šalies taisyklių. 1944 metų pabaigoje diplomatai Budapešte išdavė apsaugančius dokumentus ir pakabino savo šalies vėliavas virš pastatų taip suteikdami diplomatinį savo šalies prieglobstį žydams esantiems tuose pastatuose. Kai kurie vokiečių gelbėtojai, pavyzdžiui Oskar Schindler, naudojosi melagingais pretekstais gelbėdami savo darbuotojus nuo deportacijos argumentuodami, kad žydai buvo reiklingi karo prievolei. 
Pagalba žydams pabėgti
Kai kurie gelbėtojai padėdavo žydams ištrūkti iš ypatingo pavojaus zonų ir pabėgti į mažiau pavojingas vietas. Taip vyko slaptas žydų gabenimas iš getų ir kalėjimų padedant jiems kirsti sienas į neokupuotas šalis ar vietoves, kuriose nevyko intensyvus persekiojimus, pavyzdžiui, į neutralią Šveicariją, į Italijos kontroliuojamas vietas, kuriose nevyko deportacija, ar Vengriją iki ją okupuojant vokiečiams 1944 metų kovą.
Gelbėjant vaikus tėvai turėdavo susidurti su kankinančia dilema, kuomet reikėdavo atiduoti savo vaikus taip stengiantis padidinti jų šansus išgyventi. Kai kuriais atvejais, vaikus, kurie likdavo našlaičiais, priimdavo šeimos ar vienuolės. Dažniausiai pavieniai žmonės nutardavo priimti vaikus, tačiau kai kuriose šalyse - Lenkijoje, Belgijoje, Olandijoje ir Prancūzijoje veikė pogrindinės organizacijos, kurios ieškodavo vaikams prieglobsčio ir suteikdavo reikiamų lėšų, maisto bei vaistų, ir užtikrindavo, kad vaikais būtų tinkamai pasirūpinta.
Tekstas parengtas pagal  Yad Vashem puslapį
www.yadvashem.org
* Yad Vashem - tiesioginis vertimas "paminklas ir vardas", pavadinimas „Yad Vashem" yra eilutė iš Izaijo knygos (Isaiah 56:6).
DĖKOJAME PRISIDĖJUSIEMS PRIE PROJEKTO
Jonas Gencevičius
Lev Šifrin
Izrail Šifrin
Nicolas Ortiz
Gediminas Kemeklis
Reuven Taibel