JUOZAS KATINSKAS

1893 - 1979

Apdovanotas 2006 m.

Palaidotas Sudervės katalikų kapinėse,

Vilniaus rajone, Lietuvoje

Kapavietės koordinatės:
54,70 64 02 (š. pl.)

25,23 18 84 (r. ilg.)

Screen Shot 2019-06-06 at 17.13.59.png

KAPO VIETA

20190503_124838.jpg
Screen Shot 2019-06-06 at 17.22.29.png
JUOZAS KATINSKAS.
LIETUVOS ARMIJOS PULKININKAS

PAŽYMĖTAS ANTKAPIS

1919 metais 18-iolikos metų žydaitė Masha Shustef ir 26-ių metų lietuvis Juozas Katinskas susituokė nepaisydami šeimų nepritarimo. 1920 jiems gimė jų vienturtė duktė Onutė. Katinskai gyveno Kaune. Laikui bėgant Masha (Marija) atkūrė santykius su savo šeima, geriausiai ir šilčiausiai sutarė su seserim Berta. 
Berta ir Rafaelis turėjo tris sūnus – vyriausias Azrielis, vidurinysis – Fima (mirė būdamas šešerių) ir Tobijus jauniausias. Prieš karą šeima gyveno Kaune. Rafaelis Jafetas buvo Anglijos  tekstilės firmų atstovas Lietuvoje. 1939 metais šeima emigravo į Angliją.
Pas juos iš Lietuvos atvyko pasisvečiuoti Tobijaus pusserė Onutė Katinskaitė (Marijos ir Juozo dukra), kuri tik ką baigė mokyklą. Tačiau Europoje darėsi vis neramiau ir Tobijaus motina nusprendė parvežti mergaitę į Kauną, kartu su savimi ji pasiėmė ir Tobijų. 1940 metais Lietuvoje pasikeitė valdžia, vizos nebegaliojo, ir Berta su Tobijumi nebegalėjo grįžti į Angliją. Deja, Bertai Jafetienei su sūnumi Tobijumi nebebuvo lemta grįžti atgal pas vyrą ir sūnų Azrielį į Angliją. Karui prasidėjus, Berta Jafetienė su sūnumi Tobijumi atsidūrė Kauno gete.

 
1944 m. kovo 27-ą Tobijus Jafetas Kauno gete pergyveno Vaikų akciją. Jam pavyko pasislėpti:
... kovo pabaiga buvo graži, saulėta. Vieną rytą pajutome, kad aplinkui darosi negeri dalykai. Getas buvo apsuptas, sargyba sustiprinta. Į gretimą namą atėjo kareiviai. Ten kilo triukšmas, šauksmai. Aš supratau — reikia slėptis. Nubėgau į palėpę, kur buvo triušiai, išleidau juos iš narvelių, o pats, privėręs duris į laiptinę, pasislėpiau po žole. Taip tūnojau ausis pastatęs. Gretimame name triukšmas tilo, jis persikėlė į mūsų namą. Išgirdau laiptinėje žingsnius, moters klyksmą iš mūsų buto. Po valandėlės vyrų balsai pasigirdo prie palėpės durų. Jas ne atidarė, bet smūgiu išlaužė. Durys krito ant žolės, po kuria aš gulėjau. Triušiai pasibaidė, ėmė slėptis. Kažkas įėjo į palėpę, žingsniavo, ieškojo. Badė žolę. Išgirdau sakant: “Čia iš gyvų padarų tik triušiai, gal nori?” Išėjo. Aš gulėjau nejudėdamas. Po geros valandos balsai name nutilo, bet aš dar nejudėjau. Supratau, kad man pasisekė - mane išgelbėjo triušiai. O mūsų Getalos nebebuvo. Jos motina vaikščiojo pakvaišusi. Name beveik nebeliko vaikų...
 
Po Vaikų akcijos motina nusprendė kuo greičiau gelbėti sūnų. Sutartu laiku Tobijus išėjo iš geto. “Silvos” kojinių fabrike atsisveikino su motina ir susitiko su Kotryna Katinskaite. Ji pervedė Tobijų per Neries tiltą, saugomą sargybinių. Ten juos pasitiko Ona Katinskaitė, visi nuėjo į butą Prezidento gatvėje, kuriame šeimininkavo Tobijaus pusbrolio Liovos Frenkelio auklė, žinoma žydų gelbėtoja Pranė Špokaitė-Juodvalkienė, ne kartą atnešusi maisto į getą įkalintiems Jafetams. Kitą rytą Kotryna ir Ona Katinskaitės, labai rizikuodamos, gavusios berniukui suklastotus dokumentus Jono Vaitkevičiaus vardu, traukiniu nuvežė Tobijų į Vilnių pas Mariją ir Juozą Katinskus.
Jų bute Kaštonų gatvėje gyveno įnamiai — policininkas ir studentas. Tobijus gyveno slapstydamasis, tačiau jį mylinčių žmonių — tetos Mašos (Marija Katinskienė) ir jos vyro Juozo Katinskų globojamas laimingai sulaukė karo pabaigos. Tobijaus motiną Bertą Jafetienę prieš pat geto likvidavimą, bandančią pabėgti iš geto, nušovė policininkas. Tobijų užaugino ir į mokslus išleido Juozas ir Marija Katinskai. Tobijus vėliau sukūrė šeimą, dirba ir gyvena Vilniuje.
Screen Shot 2019-06-06 at 17.22.48.png
JUOZAS IR MARIJA KATINSKAI
Screen Shot 2019-06-06 at 17.23.27.png
SĖDI JUOZAS IR MARIJA KATINSKAI, STOVI DUKRA ONA
KATINSKAITĖ - DOVEIKIENĖ UŽ RAKOS LAIKO SAVO DUKRĄ NELYTĘ
Tobijas Jaafetas sako, kad liko gyventi, nes jo gyvybę gelbėjo Pasaulio teisuoliai:
Nacių okupacijos pradžioje mano motina Berta Jaafetienė su manimi, dėdė Lazeris Frenkelis su sūnumi buvo įkalinti Kauno gete. Mano tetos Sonia Garsel ir Gita Kupsik su savo vyrais ir sūnumis Monia ir Azreliu buvo įkalinti Rygos gete. Mano močiutė, tėvo motina, Zelda Jaafet buvo įkalinta Rezekneje, Latvijoje. Visi šie išvardyti artimiausi mano giminės buvo nužudyti. Iš jų likau gyvas tik aš vienas. Fašistinė okupacinė valdžia siekė, kad žydai, čigonai ir neįgalieji būtų sunaikinti. Juos pavertė beteisiais vergais, beveik visus išžudė. Liko masinių žudynių kapai. Lietuvoje tokių yra per 200. Likau gyventi, nes mano gyvybę gelbėjo pasaulio teisuoliai, Lietuvos pulkininkas Juozas Katinskas, jo sesuo Kotryna Katinskaitė, ponia Juodvalkienė. Mane gelbėjo Marija Katinskienė, Ona Doveikienė, kunigas Alminas, profesorius Konstantinas Jablonskis.

1939m. mūsų šeima gyveno Londone ir būtų ten likusi, jei kartu su mumis iš Kauno nebūtų atvykusi mano pusseserė, kuri kaip tik baigė gimnaziją. Tada jau buvo labai neramus laikotarpis. Mano mama jautė, kad vokiečiai užpuls Lenkiją, todėl ji nutarė, kad neturi teisės laikyti mergaitės savo namuose, o ne jos šeimoje. Tuo metu aš su broliu mokėmės Braitono internate. Mes grįžom į Kauną per Paryžių, beveik uždaru traukiniu per Vokietiją į Kauną. Norėjom kuo greičiau sugrįžti atgal į Angliją.
Prasidėjo karas ir okupacija, mes likom Kaune, nes dingo mūsų vizos. Į miestą įžengė vokiečiai, aš su mama buvau priverstas persikelti į getą. Tėvas su broliu liko Anglijoj.
Liepą visi Kauno žydai privalėjo persikelti į Vilijampolės getą, kurį juosė spygliuota tvora.
Geto buitis buvo sunki, o vienas didžiausių rūpesčių – prasimanyti pavalgyti. Tradicijos, būtinumas išlaikyti žydišką tapatybę tokiomis sunkiomis aplinkybėmis buvo mums labai reikšmingas.1944 m. balandį gete kalinti žmonės pajuto grėsmę, getas apsuptas, jo sargyba sustiprinta, į žmonių butus pradėjo veržtis kareiviai. Pavyko išvengti mirties, nes pasislėpiau palėpėje, po, joje augintiems triušiams, skirta žole – kareiviai manęs neaptiko. 1944m. balandžio mėnesį mama liepė man kuo greičiau bėgti iš geto. Kai mano pabėgimas buvo paruoštas, mama pažadėjo prisijungti po savaitės.
 Man ėjo 14-ti metai. Esu gimęs 1930 metais. Pabėgau. Mano teta ir dėdė, buvę kauniečiai, tuo metu persikėlė į Vilnių. Tetos vyras – Smetonos laikų karininkas paprašė savo sesers, gyvenusios Druskininkuose, Katinskaitės Kotrynos, kad nuvežtų mane į Vilnių. Ji padėjo pabėgti iš geto, aš bėgau per „Silvos“ kojinių fabriką, ten palaukiau, kol mane paėmė Kotryna. Katinskų šeima mane gelbėjo. Kai artėjo frontas mano dėdė išvažiavo į Šilalę, kur dirbo mano puseserė, o mes su teta likom Vilniuje. Frontas priartėjo, gelbėdamiesi nuo bombardavimo, pasislėpėm Vilniaus Jokūbo bažnyčioje. Tokiu būdu mes išsigelbėjom. Po karo gyvenau pas Katinskus, kol baigiau gimnaziją.
Mama, pasilikusi gete, atidavė visą savo turtą, ką tik turėjo, kad ją išleistų iš geto. Ją išleido, bet vos nuėjusią porą žingsnių pro vartus, iškart nušovė. Ją apgavo ir pasinaudoję proga, nušovė. Taip aš netekau motinos ir likau Lietuvoj. Tėvas mirė Londone, o brolis, kuriam daugiau nei 90, dar gyvena Londone.
ŽMONĖS, KURIE IŠGYVENO
JUOZO KATINSKO DĖKA:
Tobijas Jaafetas
Screen Shot 2019-06-06 at 17.23.16.png

TOBIJAS JAAFETAS

DĖKOJAME PRISIDĖJUSIEMS PRIE PROJEKTO
Jonas Gencevičius
Lev Šifrin
Izrail Šifrin
Nicolas Ortiz
Gediminas Kemeklis
Reuven Taibel