ELENA (ŽALINKEVIČAITĖ) PETRAUSKIENĖ

1900 - 1986

Apdovanota 1999 m.

Palaidota Rasų kapinėse,
Vilniuje, Lietuvoje
Kapavietės koordinatės:
54, 66 87 89 (š. pl.)
25, 30 36 71 (r. ilg.)
elena petrauskiene schema.png
KAPO VIETA
elena petrauskiene.jpg
PAŽYMĖTAS ANTKAPIS
elena_photo.png
ELENA PETRAUSKIENĖ
elena, salia dukra ausra, prieky balta s
ELENA PETRAUSKIENĖ, ŠALIA STOVI DUKRA AUŠRA, PRIEKYJE SU BALTA SUKNELE IŠGELBĖTOJI DANUTĖ
APDOVANOJIMAI:
  • 1999 m. Elenai Petrauskienė buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolės  vardą
  • 1993 apdovanota Žūstančiųjų Gelbėjimo kryžiumi
 
BIOGRAFINIAI FAKTAI:
  • Elena Žalinkevičaitė gimė 1900 m. rugsėjo 23 d. Padustėlyje, Dusetų valsčiuje
  • Kaune lankė Petrovo baleto studiją, 1920–1922 m. mokėsi privačioje Antano Sutkaus vaidybos mokykloje, muzikos mokykloje mokėsi dainavimo
  • 1920–1922 m. Vilkolakio teatro ir Tautos teatro aktorė 
  • Nuo 1922 m. Valstybės teatro aktorė
  • Nuo 1941 m. Kauno miesto teatro aktorė
  • 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, dirbo Augsburgo lietuvių dramos kolektyve, spausdino eilėraščius tremties periodikoje, paruošė keletą vaidinimų stovyklos jaunimui
  •  1948 m.grįžo į Lietuvą
  •  Nuo 1948 m. Kauno muzikinio teatro aktorė
  •  1950–1952 m. Liaudies dainų ir šokių ansamblio pranešėja
  •  1956–1957 m. LTSR valstybinio akademinio dramos teatro aktorė
  • Režisavo spektaklius vaikams ir jaunimui, kūrė radijo vaidinimus. Paskelbė atsiminimų apie teatrą, parengė spaudai Kipro Petrausko atsiminimų
  • Mirė 1986 m. gegužės 23 d. Vilniuje
1941 m. naciams okupavus Lietuvą, Danielius Pomerancas kartu su savo besilaukiančia žmona Riva buvo uždarytas į Kauno getą. Gete be jokios medicininės pagalbos, rūsyje netrukus jiems gimė duktė Siuzi (vėliau Danutė). Kauno gete reguliariai vyko akcijos, tad tėvai suprato, kad mažąją mergaitę reikia kaip nors išgelbėti, išgabenant už geto ribų.
Riva Zolkaitė žinojo, kad Kaune gyvena garsus operos dainininkas Kipras Petrauskas su šeima. Jo žmona tuomet gerai žinoma teatro aktorė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė draugavo su Rivos seserimi iš Kretingos Sonia Karlinskiene, jos kartu praleisdavo vasaras Palangoje. Siuzi mama paskambino E. Žalinkevičaitei-Petrauskienei telefonu ir apsimetė savo seserimi Sonia, kviesdama aktorę į susitikimą Kauno senamiestyje. Vėliau R. Pomerancienė paaiškino šios priverstinės apgavystės priežastį – paprašė išgelbėti jos šviesių plaukų, mėlynų akių mergytę, visai nepanašią į žydaitę.
E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė nedvejodama sutiko.
„Mano tėveliai buvo gerai žinomi Kaune, tad galima tik įsivaizduoti, kaip jie rizikavo, nes už priimtą žydų vaiką grėsė mirtis. Tačiau žmogiškumas jiems buvo svarbiau”, – pasakojo Petrauskų dukra Aušra, kuri visada Danutę vadino savo seserimi.
Išnešti pusantrų metų mergaitę iš geto ėmėsi Balys Simanavičius (1907–1984), kuris dirbo kailių fabriko „Lapė” direktoriumi ir turėjo leidimą lankytis gete.
„Aš buvau niekada neverkiantis geto kūdikis. Kai tėveliai sužinojo, kad Kipro Petrausko šeima sutiko mane priglausti, jie gete surado daktarą, kuris suleido man migdančių vaistų. Vaistų dozė buvo tokia didelė, kad visi galvojo – aš arba užmigsiu, arba numirsiu. Aš užmigau, bet nujausdama, kad manęs laukia išsiskyrimas su tėvais, vis atsibusdavau. Mane įkišo į maišą su bulvėmis ir nešė iš geto. Būtent tuo momentu, kai vokiečių karininkas paklausė: ‘Kas čia yra?’, aš atsibudau ir pradėjau inkšti. B. Simanavičius, kuris mane nešė, atsakė, jog maiše yra ‘maža kiaulaitė’. Gal tas karininkas kažką ir įtarė, bet leido išeiti”, – pasakoja filme D. Pomerancaitė.
B. Simanavičius atnešė mergaitę į Petrauskų namus, o paklaustas, koks mergaitės vardas, pasakė, jog Danutė. Tam, kad nuslėptų nuo pašalinių akių, netrukus Petrauskai mergaitę išvežė į šeimos dvarą netoli Telšių, po to persikėlė į Palangą. Artėjant frontui, Petrauskienė su vaikais per Kuršių neriją pasitraukė į Vakarus ir ten išbuvo iki pat 1948 metų. Kipras Petrauskas po karo grįžo į namus, o jo žmona su vaikais liko Vokietijoje, gyveno pabėgėlių stovykloje netoli Štutgarto.
„Būdami Vokietijoje mes gaudavome tėčio laiškus, raginančius nebijoti grįžti į Lietuvą, – pasakojo  A. Petrauskaitė. – 1948 metais mama kartu su manimi ir Danute ryžosi šiam žingsniui, o mamos tėvai, sūnus Leonas, dukra Guoda išvyko į Australiją. Mama ilgai dvejojo. Ir ne veltui – iš traukinio, kuris atvežė mus iš Berlyno į Vilnių, buvo išleistos tik kelios šeimos – kiti nuvažiavo tiesiai į Sibirą. Vėliau išgirdau, kad į tremtinių sąrašą buvo patekę visi teatralai, tačiau anuometė valdžia nesiryžo visų išvežti. Be to, sovietų valdžiai buvo paranku, kad garsių žmonių šeimos grįžta iš emigracijos į Lietuvą”, – pasakojo A. Petrauskaitė.
Danutės tėvas D. Pomerancas 1942 m. iš geto buvo išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą, kur, praėjęs visą jos pragarą, 1945 m. sulaukė išvadavimo. Stovykloje jam kažkas davė smuikelį, kuris ir padėjo išlikti. Jis nė neįtarė, kad visai netoli Dachau koncentracijos stovyklos Vokietijoje buvo apsistojusi ir E. Petrauskienė su savo vaikais bei jo dukra Danute.
Vieną dieną Kaune Kęstučio gatvėje į butą, kur gyveno Riva Pomerancienė su savo sesers dukra Rūta, pasibeldė nedidelio ūgio vargingai atrodantis sulysęs vyras. Tai ir buvo pėsčias iš Vokietijos sugrįžęs jos vyras Danielius. Nieko nežinodami apie savo dukros Danutės likimą, 1946 m. jie įsidukrino Rūtą, kuri tapo Pomerancaite.
1948 m. vasarą pas juos į namus atėjęs K. Petrauskas pranešė, jog atsirado jo žmona, o kartu – ir Pomerancų dukra Danutė, ir kad greitai jos grįžta iš Vokietijos. Danutei pripratimo prie naujos šeimos procesas buvo nelengvas, mergaitė gyveno su savo tėvais, bet dažnai lankydavo ir savo išgelbėtojus. Ji mama vadindavo ir mamą, kuri ją pagimdė, ir tą mamą, kuri ją išgelbėjo. E. Petrauskienė ir toliau globojo abi Pomerancų šeimos mergaites: Danutę ir Rūtą, kurios jos šeimoje praleisdavo nemažai laiko ir visada buvo laukiamos.
„Man tai buvo labai skaudus periodas. Buvau šešerių metų vaikas, labai pripratęs prie Petrauskų, Elena buvo nuostabi moteris. Būdavo, kad ir vidury nakties išeidavau iš savo tėvų namų ir eidavau į Žaliakalnį pas Petrauskus. Man Petrauskienė tais baisiais karo ir pokario metais buvo žmoniškumo bei humanizmo simbolis, o Petrauskai mane mylėjo taip, kad aš niekad nepagalvojau, jog turiu kitus tėvus. Kai aprašiau savo gyvenimą, prašydama suteikti Elenai Žalinkevičaitei-Petrauskienei Pasaulio tautų teisuolio vardą, parašiau, kad jos meilė man buvo karštesnė už saulę”, – Danutė Pomerancaitė - Mazurkevič pasakoja filme "Seserys".
elena su danute.png

ELENA SU DANUTE

ŽMONĖS, KURIE IŠGYVENO
ELENOS ŽALINKEVIČAITĖS PETRAUSKIENĖS DĖKA:
Danutė Pomerancaitė  - Mazurkevič
danute kaireje ausra desineje.jpg

DANUTĖ POMERANCAITĖ KAIRĖJĖ
AUŠRA PETRAUSKAITĖ DEŠINĖJE

INFORMACIJA SURINKTA NAUDOJANTIS:
lt.wikipedia.org
www.voruta.lt
www.issigelbejesvaikas.lt
DĖKOJAME PRISIDĖJUSIEMS PRIE PROJEKTO
Jonas Gencevičius
Lev Šifrin
Izrail Šifrin
Nicolas Ortiz
Gediminas Kemeklis
Reuven Taibel
PAŽYMĖTAS ANTKAPIS