PETRAUSKAS KIPRAS

1885 - 1968

Apdovanotas 1999 m.

Palaidotas Rasų kapinėse,
Vilniuje, Lietuvoje
Kapavietės koordinatės:
54, 66 87 89 (š. pl.)
25, 30 36 71 (r. ilg.)
petrauskas kipras.png
KAPO VIETA
petrauskas_photo.png
KIPRAS PETRAUSKAS
kipras petrauskas.jpg
PAŽYMĖTAS ANTKAPIS
APDOVANOJIMAI:
  • 1928 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinas 
  • 1930 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinas 
  • 1936 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinas
  • 1951 Darbo raudonosios vėliavos ordinas 
  • 1951 Lenino ordinas 
  • 1999 m. Kiprui Petrauskui buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio  vardas
  • 1993 apdovanotas Žūstančiųjų Gelbėjimo kryžiumi
 
BIOGRAFINIAI FAKTAI
  • Kipras Petrauskas gimė 1885 m. lapkričio 23 d. Ceikiniuose.
  • Pradines muzikos žinias K. Petrauskas įgijo iš tėvo, vėliau brolis Mikas mokė pažinti gaidas, skambinti fortepijonu. Sulaukęs devynerių grojo vyresniojo brolio suorganizuotame orkestre, vėliau ir pats vadovavo orkestrėliui. Kartu su Miku persikėlė į Obelius, kur mokėsi vargoninkauti, giedojo bažnytiniame chore, lankė pradinę mokyklą
  • 1900–1904 vargoninkavo Gervėčiuose, Onuškyje, Švenčionyse, Dusmenyse
  • 1905 m. revoliucijos metu įsijungė į sąjūdį prieš rusų valdžią: sakė kalbas, platino Vilniaus Didžiojo Seimo nutarimus. Už tai, nuslopinus revoliuciją, kalėjo Trakų kalėjime
  •  Paleistas iš kalėjimo, apsigyveno Vilniuje pas brolį Miką. Čia padėjo broliui organizuoti koncertus, muzikinius vakarus, dalyvavo pirmųjų lietuviškų operečių pastatymuose
  • 1906 m. pastatytoje pirmojoje lietuviškoje operoje „Birutė“ Kipras atliko nedidelę Birutės brolio partiją
  • 1907 m. K. Petrauskas įstojo į Sankt Peterburgo konservatorijos profesoriaus S. Gabelio dainavimo klasę ir profesoriaus O. Palečeko sceninio meno klasę. 1907–1908 m. dalyvavo studentų spektakliuose, už ką konservatorijos vadovybės buvo gerai įvertintas ir atleistas nuo mokesčio už mokslą. Studijuodamas dalyvavo rusų pianisto profesoriaus A. Ziločio rengiamuose koncertuose, dainavo grafo Šeremetjevo koncertuose, Maskvos Dailės teatro chore. 1908–1909 m. studentų pastatytose Š. Guno operose „Faustas“, „Romeo ir Džuljeta“ atliko Fausto ir Romeo partijas. Atostogų metu K. Petrauskas kartu su kompozitoriumi S. Šimkumi surengė koncertus Seinuose, Kaune, Rygoje.
  • 1911 m. pavasarį K. Petrauskas oficialiai debiutavo Maskvos Didžiajame teatre Š. Guno operoje „Romeo ir Džiuljeta“. Tais pačiais metais tapo Peterburgo Marijos teatro solistu. 1911–1920 m. dirbo Marijos teatre su garsiais scenos partneriais, per devynerius metus šiame teatre K. Petrauskas paruošė daugiau kaip 40 partijų. Nuo 1915 m. per spektaklius jam buvo leista bisuoti. Taip pat aktyviai dalyvavo Peterburgo lietuvių bendruomenės veikloje: dainavo koncertuose, muzikiniuose vakaruose, o surinktas lėšas dažniausiai skirdavo labdaringiems tikslams.
  • Spalio revoliucijos metu liaudies namų operoje dainavo darbininkams, kareiviams, studentams. Buvo išrinktas Kronštato jūreivių tarybos garbės pirmininku.
  • 1920 m. rugpjūčio mėnesį K. Petrauskas grįžo į Lietuvą. Įstojo į Lietuvos kariuomenę, lankė kovojančius kariuomenės dalinius, koncertavo
  • 1920 m. su Lietuvių meno kūrėjų draugijos nariais Kaune įkūrė lietuvių operos teatrą, tais laikais vadintą operos vaidykla. Čia 1920 m. gruodžio 31 d. buvo pastatyta Dž. Verdžio opera „Traviata“ lietuvių kalba. K. Petrauskas joje atliko pagrindinį Alfredo vaidmenį. Pirmąjį sezoną operos teatre buvo suvaidinti 25 spektaliai. K. Petrauskas čia sukūrė daug ryškių vaidmenų.
  • Daug gastroliavo: 1922–1923 m. TSRS, 1923 m. kartu su A. Sodeika koncertavo Romoje, 1931 m. dainavo Stokholme, 1933 Milano teatre „La Scala“. 1930 ir 1936 m. gastroliavo Pietų Amerikoje. Dažnai dainuodavo Latvijos, Estijos operų scenose. 1925–1928 m. gastroliavo su F. Šaliapinu: 1925 m. jie dainavo Leipcige, Miunchene, Drezdene, 1928 m. Madride, Barselonoje, Paryžiuje ir Romoje.
  • Operos teatre K. Petrauskas dainavo iki 1958 m., operose sukūrė apie 80 vaidmenų.
  • Nuo 1949 m. dėstė LTSR konservatorijoje 
  • 1959–1963 m. buvo LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas.
  • K. Petrauskas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: buvo „Rotary“ klubo bei Šaulių sąjungos narys, Lietuvos auto klubo narys, kurį laiką LFLS centro valdybos narys, priklausė žūklės ir medžioklės draugijai. Šaudymo varžybose buvo laimėjęs Pabaltijo čempiono titulą.
  • K. Petrauskas mirė 1968 m. sausio 17 d. 
1941 m. naciams okupavus Lietuvą, Danielius Pomerancas kartu su savo besilaukiančia žmona Riva buvo uždarytas į Kauno getą. Gete be jokios medicininės pagalbos, rūsyje netrukus jiems gimė duktė Siuzi (vėliau Danutė). Kauno gete reguliariai vyko akcijos, tad tėvai suprato, kad mažąją mergaitę reikia kaip nors išgelbėti, išgabenant už geto ribų.
Riva Zolkaitė žinojo, kad Kaune gyvena garsus operos dainininkas Kipras Petrauskas su šeima. Jo žmona tuomet gerai žinoma teatro aktorė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė draugavo su Rivos seserimi iš Kretingos Sonia Karlinskiene, jos kartu praleisdavo vasaras Palangoje. Siuzi mama paskambino E. Žalinkevičaitei-Petrauskienei telefonu ir apsimetė savo seserimi Sonia, kviesdama aktorę į susitikimą Kauno senamiestyje. Vėliau R. Pomerancienė paaiškino šios priverstinės apgavystės priežastį – paprašė išgelbėti jos šviesių plaukų, mėlynų akių mergytę, visai nepanašią į žydaitę.
E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė nedvejodama sutiko.
„Mano tėveliai buvo gerai žinomi Kaune, tad galima tik įsivaizduoti, kaip jie rizikavo, nes už priimtą žydų vaiką grėsė mirtis. Tačiau žmogiškumas jiems buvo svarbiau”, – pasakojo Petrauskų dukra Aušra, kuri visada Danutę vadino savo seserimi.
Išnešti pusantrų metų mergaitę iš geto ėmėsi Balys Simanavičius (1907–1984), kuris dirbo kailių fabriko „Lapė” direktoriumi ir turėjo leidimą lankytis gete.
„Aš buvau niekada neverkiantis geto kūdikis. Kai tėveliai sužinojo, kad Kipro Petrausko šeima sutiko mane priglausti, jie gete surado daktarą, kuris suleido man migdančių vaistų. Vaistų dozė buvo tokia didelė, kad visi galvojo – aš arba užmigsiu, arba numirsiu. Aš užmigau, bet nujausdama, kad manęs laukia išsiskyrimas su tėvais, vis atsibusdavau. Mane įkišo į maišą su bulvėmis ir nešė iš geto. Būtent tuo momentu, kai vokiečių karininkas paklausė: ‘Kas čia yra?’, aš atsibudau ir pradėjau inkšti. B. Simanavičius, kuris mane nešė, atsakė, jog maiše yra ‘maža kiaulaitė’. Gal tas karininkas kažką ir įtarė, bet leido išeiti”, – pasakoja filme D. Pomerancaitė.
B. Simanavičius atnešė mergaitę į Petrauskų namus, o paklaustas, koks mergaitės vardas, pasakė, jog Danutė. Tam, kad nuslėptų nuo pašalinių akių, netrukus Petrauskai mergaitę išvežė į šeimos dvarą netoli Telšių, po to persikėlė į Palangą. Artėjant frontui, Petrauskienė su vaikais per Kuršių neriją pasitraukė į Vakarus ir ten išbuvo iki pat 1948 metų. Kipras Petrauskas po karo grįžo į namus, o jo žmona su vaikais liko Vokietijoje, gyveno pabėgėlių stovykloje netoli Štutgarto.
„Būdami Vokietijoje mes gaudavome tėčio laiškus, raginančius nebijoti grįžti į Lietuvą, – pasakojo  A. Petrauskaitė. – 1948 metais mama kartu su manimi ir Danute ryžosi šiam žingsniui, o mamos tėvai, sūnus Leonas, dukra Guoda išvyko į Australiją. Mama ilgai dvejojo. Ir ne veltui – iš traukinio, kuris atvežė mus iš Berlyno į Vilnių, buvo išleistos tik kelios šeimos – kiti nuvažiavo tiesiai į Sibirą. Vėliau išgirdau, kad į tremtinių sąrašą buvo patekę visi teatralai, tačiau anuometė valdžia nesiryžo visų išvežti. Be to, sovietų valdžiai buvo paranku, kad garsių žmonių šeimos grįžta iš emigracijos į Lietuvą”, – pasakojo A. Petrauskaitė.
Danutės tėvas D. Pomerancas 1942 m. iš geto buvo išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą, kur, praėjęs visą jos pragarą, 1945 m. sulaukė išvadavimo. Stovykloje jam kažkas davė smuikelį, kuris ir padėjo išlikti. Jis nė neįtarė, kad visai netoli Dachau koncentracijos stovyklos Vokietijoje buvo apsistojusi ir E. Petrauskienė su savo vaikais bei jo dukra Danute.
Vieną dieną Kaune Kęstučio gatvėje į butą, kur gyveno Riva Pomerancienė su savo sesers dukra Rūta, pasibeldė nedidelio ūgio vargingai atrodantis sulysęs vyras. Tai ir buvo pėsčias iš Vokietijos sugrįžęs jos vyras Danielius. Nieko nežinodami apie savo dukros Danutės likimą, 1946 m. jie įsidukrino Rūtą, kuri tapo Pomerancaite.
1948 m. vasarą pas juos į namus atėjęs K. Petrauskas pranešė, jog atsirado jo žmona, o kartu – ir Pomerancų dukra Danutė, ir kad greitai jos grįžta iš Vokietijos. Danutei pripratimo prie naujos šeimos procesas buvo nelengvas, mergaitė gyveno su savo tėvais, bet dažnai lankydavo ir savo išgelbėtojus. Ji mama vadindavo ir mamą, kuri ją pagimdė, ir tą mamą, kuri ją išgelbėjo. E. Petrauskienė ir toliau globojo abi Pomerancų šeimos mergaites: Danutę ir Rūtą, kurios jos šeimoje praleisdavo nemažai laiko ir visada buvo laukiamos.
ŽMONĖS, KURIE IŠGYVENO
KIPRO PETRAUSKO DĖKA:
Danutė Pomerancaitė  - Mazurkevič
danute kaireje ausra desineje.jpg
DANUTĖ POMERANCAITĖ KAIRĖJĖ
AUŠRA PETRAUSKAITĖ DEŠINĖJE
INFORMACIJA SURINKTA NAUDOJANTIS:
lt.wikipedia.org
www.voruta.lt
www.issigelbejesvaikas.lt
DĖKOJAME PRISIDĖJUSIEMS PRIE PROJEKTO
Jonas Gencevičius
Lev Šifrin
Izrail Šifrin
Nicolas Ortiz
Gediminas Kemeklis
Reuven Taibel