MARIJA RUSTEIKAITĖ

1892 01 02 - 1949 12 14

Apdovanota 1996 m.

Palaidota Saulės kapinėse,

Vilniuje, Lietuvoje

Kapavietės koordinatės:
54,693727 (š. pl.)

25,313541 (r. ilg.)

rusteikaites planas.png

KAPO VIETA

rusteikaite.jpg

MARIJA RUSTEIKAITĖ

DSC_1752.JPG

PAŽYMĖTAS ANTKAPIS

Screen Shot 2019-04-09 at 15.33.23.png

MARIJA RUSTEIKAITĖ SLAUGO LIGONIUS

Screen Shot 2019-04-09 at 15.33.41.png
Screen Shot 2019-04-09 at 15.33.04.png
„Šventumas pasiekiamas tik kantrybe, savęs atsižadėjimu, pasiaukojimu kitiems, ypač Dievo ir artimo meile“.
Marija Rusteikaitė
rusteikaite2.jpg
Screen Shot 2019-04-09 at 15.32.46.png
SESUO LEONARA KASIULYTĖ APIE MARIJĄ RUSTEIKAITĘ:
Apie vienuolę  Mariją Rusteikaitę (1892-1949) nemažai žinoma nuo tada, kai Vatikano Kongregacija šventiesiems skelbti atsiuntė į Lietuvą dokumentą (Prot. N. 2971-1/11), kuriame sakoma, kad ji už herojiškas dorybes paskelbta Dievo Tarnaite, nes pasiaukojo Dievui ir žmonėms. 2011 metai buvo Dievo Apvaizdos kongregacijos seserims ir visiems žmonėms džiaugsmo ir palaimos metai, nes vienuolynas turi danguje užtarėją. Tai reiškia, kad vienuolyno seserys gali pradėti beatifikacinę bylą, tai yra, ją iškelti į Bažnyčios altoriaus garbę. Tai nelengva, bet šventa užduotis rinkti ir toliau apie ją istorinius, biografinius, dvasinius duomenis. 
Romoje yra įsteigtas Urboniano universitetas nagrinėti būsimų skelbiamų šventųjų kanonizacines bylas.  Ten teisingai, kryptingai ir nuodugniai studijuojama kaip vadovauti ir tirti palaimintųjų bei šventųjų bylas. Vienuolės Dievo Tarnaitės Motinos Marijos Rusteikaitės bylai nagrinėti yra skirta komisija, kuri turi išnagrinėti visą jos gyvenimo istoriją pagal tris  Bažnyčios mokymo kryptis: teologinę, istorinę ir kanoninę.
Tačiau, kokia ji buvo kaip žmogus, kokie išryškėjo jos asmens bruožai? Teko nemažai sutikti žmonių, kurie ją pažino, su kuriais gyveno ir bendradarbiavo. Ji yra senos dvarininkų Rusteikų giminės palikuonė, gimusi Kybartčiuose, dvare, kurio koplyčia ir jo fragmentai  dar ir šiandien yra išlikę, kurie randasi netoli Šiaulių. Iš devynių vaikų ji trečioji. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje su žydų, advokatų, teisininkų vaikais. Taip pat jos tėvų dvare buvo nuolatinis įvairių tautų žmonių judėjimas su įvairiais reikalais. Ji buvo pripratusi prie žmonių bendravimo ir priėmimo.
Dvasinius religinius bruožus ji sustiprino būdama paauglė, kai įsijungė ir įstojo į pranciškones tretininkes Šiauliuose, kartu įsijungė ir į ateitininkių grupę. Abi organizacijos stipriai katalikiškos ir religinės. Visa tai  suformavo jos teisingą sąžinę. Niekam nedaryti bloga, o jei jis įvyksta, tai,  kaip pelai nuo grūdų jis atsiskirs ir nubyrės. 
Kadangi jos tėveliai buvo dvarininkai, jos šeima kalbėjo lenkiškai, nes tuo metu dvaruose buvo priderama kalbėti ta kalba. Bet Marija beveik niekada nesisakė ir nesididžiavo savo socialine padėtimi.
Apie 1911metus ji išvyko studijuoti mediciną į San Peterburgą. Baigusi medicinos studijas atvyko į Panevėžį vykdyti savo gailestingų darbų misiją. Įsijungė į švento Vincento Pauliečio pasaulietinę organizaciją, vietoje įsteigė Dievo Apvaizdos ligoninę, subūrė pasišventusių seserų grupę, kad jos jai padėtų vargšus, paliegėlius, mirštančius ir ligonius globoti. 
Nuo 1925 m. ji gelbėjo žmonių sielas ir kūnus, atiduodama visą save, kur didžiausias žmonių vargas ir kančios. Ji gydė ir slaugė visus ligonius lietuvius, žydus, lenkus, rusus.  Panevėžyje, į savo įkurtą ligoninės koplyčią kviesdavo kunigus melstis, klausyti išpažinčių, teikti Bažnyčios sakramentus ir aukoti Šventas Mišias. Ji daug sielvartavo, kai tekdavo jaunuolius ir vaikus našlaičius dėl šiltinės, tuberkuliozės  ir nuo kitų ligų mirusius laidoti senose Panevėžio Švento Petro ir Povilo bažnyčios kapinėse.  Savo globojamas seseris ir tikinčiuosius ji ragino būti Dievo Akivaizdoje, tai  reiškia suvokti, kad Dievas yra žmonių prote, sieloje ir širdyje. Jis ne kur kitur, o mumyse pačiuose, nes Jis ne tik mus mato ir girdi, bet žino slapčiausias mūsų mintis. Globojamiesiems buvo gera, kai ji ateidavo į palatas su baltu chalatu ir šviesia skaidria siela. Viena senolė papasakojo, kai ji, būdama dar vaikas, gulėjo jos ligoninėje dėl rachito, pamačiusi Rusteikaitę savo palatoje, sušuko: “O, o.. mūsų miela Motinėlė, kaip aš jus myliu! Tada ji mane apkabino, pabučiavo ir paglostė man galvą“  
Marija Rusteikaitė turėjo mintyje daug religinių šūkių ir atsidūsėjimų, kuriuos mums paliudijo senoliai gyvenę Vaiguvoje, nes ji ir ten įsteigė vaikų ir senelių prieglaudą, bei vykdė tokius pat kaip ir Panevėžyje gailestingus darbus. Ji matydama susikrimtusius žmones jiems sakydavo: ,,Visus savo rūpesčius sudėkite arba patikėkite Marijos ir Jėzaus širdžiai. Ten yra saugiausia. Bet svarbiausia, būkite Dievo meilės įrankiais žmonėms, padėkite jiems, kiek išgalite, visokiais būdais: patarimais, geru žodžiu ar šiltu žvilgsniu, kaimynų ir artimųjų aplankymu, maistu, drabužiu, malda,  medicina“. 
1937-1946 metais ji rūpinosi Vaiguvos apylinkės žmonėmis, ten praleido II pasaulinio karo baisumus, ten ji matė ir girdėjo žydų tautos žmonių kančias bei aimanas ir iš ten jai beliko trauktis į Vilnių, kur saugiau ir daugiau žmonių, nes grėsė jai pačiai Sibiro tremtis ir mirtinas pavojus jos gyvybei.  
Vietiniai vaiguviečiai sakė žinoję apie Mariją Rusteikaitę gelbėjusią žydus nuo geto kančios, jog ji slepia savo prieglaudoje 15 žydų žmonių. Jie sakė, kad ji slėpdama labai rizikavo, net praėjus jau daug metų po geto jautėsi baimėje ir nesaugume, nes įtarinėdavo bet kokį nesaugiai išsitartą žodį, už kurį galėjai būti vietoje sušaudytas. Ji su meile visus žydų vaikus ir suaugusius globojo, valgydino, vaikus rengė tais pačiais drabužėliais kaip ir lietuvių našlaičius vaikus. Ji nežiūrėjo tautybės ar rasės, prieš Dievą tie patys žmonės su nemirtinga siela, tik ko gero teisesni.
 Jai grėsė mirtinas pavojus už pusbrolį, Steponą Rusteiką, garsų Nepriklausomoje Lietuvoje, nes dirbo Vidaus Reikalų ministru, Tūbelio vyriausybėje. Jis, prasidėjus karui, buvo sušaudytas. Taip pat ir už brolį Henriką, Lietuvos savanorį, nužudytą Sibiro kalėjime, už brolius Kazimierą, Vladą ir seserį Zitą, tremtinius. Vilniuje ją priglaudė gyventi kurį laiką žydų žmonės, tie patys jos išgelbėti, paskui kurį laiką ją priglaudė šv. Mykolo Archangelo bažnyčios vienuolyno požeminiame kambarėlyje, kur dabar yra Bažnytinio paveldo muziejus.
Marija Rusteikaitė Vilniuje turėjo slapstytis nuo bolševikinės valdžios persekiojimo, gyveno įtampoje ir nežinojo kuo okupacija baigsis. Tada jos sveikata pašlijo, grįždama iš Šventos Dvasios bažnyčios po Šventų Mišių, pasimeldusi už visus rūpimus žmones ir priėmusi Švenčiausią sakramentą gatvėje staiga krito ir netrukus mirė, būdama 57 metų.
Tačiau mes jos šilumos, dvasios ir žmonėms pasiaukojimo neužmiršome. Ji seserų vienuolių atmintyje išliko gyva, prie jos kapo, esančio Vilniuje šventų Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kapinėse, tikintieji patyrė dieviškų malonių, dvasios ramybę bei paguodą. Kad tokių žmonių per holokaustą būtų buvę daugiau, būtų ženkliai daugiau Lietuvoje išgelbėta žmonių gyvybių.
Dabar seserys ir tikintieji meldžiasi į ją, prašo malonių, sveikatos ir pagijimo, kad duotų stebuklingą ženklą ir būtų iškelta į Altoriaus garbę.
ŽMONĖS, KURIE IŠGYVENO MARIJOS RUSTEIKAITĖS DĖKA:
Polina Fromanienė
Polinos dukra Sulamita Fromanaitė (Lev)
Polinos motina Eta Gavronskienė
Dveira Miasnikienė
Dveiros dukra Fruma
Liuba Gisaitė
Samuilas Klibanskis
Abramas Klibanskis
Asafas Klibanskis
ir kiti
Screen Shot 2019-04-09 at 15.32.27.png
IŠ KAIRĖS Į DEŠINĘ: IŠGELBĖTA ETA GAVRONSKIENĖ, JOS DUKRA PAULINA FROMANIENĖ IR ANŪKĖ SULAMITA FROMANAITĖ (LEV)
Screen Shot 2019-04-09 at 15.32.10.png

IŠ KAIRĖS Į DEŠINĘ: IŠGELBĖTA PAULINA FROMANIENĖ, JOS MAMA ETA GAVRONSKIENĖ IR DUKRA SULAMITA FROMANAITĖ (LEV)

INFORMACIJA PARUOŠTA NAUDOJANTIS:
www.magnificat.lt
www.angelorum.lt
www.yadvashem.org
Katalogu "Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį"
Sesers Leonos Kasiulytės pasidalintomis žiniomis
DĖKOJAME PRISIDĖJUSIEMS PRIE PROJEKTO
Jonas Gencevičius
Lev Šifrin
Izrail Šifrin
Nicolas Ortiz
Gediminas Kemeklis
Reuven Taibel