KUNIGAS
MYKOLAS KAROSAS

1878 - 1955

Apdovanotas 2018 m.

Palaidotas Šeduvos bažnyčios šventoriuje,

Radviliškio rajone, Lietuvoje

Kapavietės koordinatės:
55,75 61 93 (š. pl.)

23,75 72 00 (r. ilg.)

KAPO VIETA

PAŽYMĖTAS ANTKAPIS

KUNIGAS MYKOLAS KAROSAS

APDOVANOJIMAI:

​

• 2018 m. Kunigui Mykolui Karosui buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas.

• 2016 apdovanotas Žūstančiųjų Gelbėjimo kryžiumi

BIOGRAFINIAI FAKTAI

​

• ​Mykolas Karosas gimė 1878 m. rugsėjo 4 d.  Apsas Zarasų apskrityje 

• Mokėsi privačiai Debeikiuose (Anykščių r.), Anykščių pradinėje mokykloje išlaikė pradžios mokslo baigimo egzaminus.

• Toliau privačiai lavinosi, tėvams samdant mokytojus, išlaikė Šiaulių gimnazijos baigimo egzaminus.

• 1901 m. baigė studijas Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje.

• 1901–1902 m. M. Karosas dirbo kapelionu mokyklose.

• 1902 m. kovo 17 d. jis buvo įšventintas kunigu.

• 1902 m. M. Karosas trumpai buvo vikaras Šėtoje (Kėdainių r.) bei Darbėnuose (Kretingos r.), tapo knygnešiu ir organizavo draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimą ir platinimą. Jis pats veždavo leidinius šieno ar obuolių vežimuose. Kartu jis buvo ir vietinių mokyklų kapelionas.

• 1902–1905 m. jis buvo vikaras Alūkstoje (Latvija), ten pasižymėjo kaip aktyvus lietuvybės propaguotojas: subūrė lietuvių chorą, įkūrė meno sekciją, kuri rengdavo lietuviškus vakarus. Jo rūpesčiu Alūkstoje buvo įsteigta lietuviška pradžios mokykla. 1903 m. M. Karosas dalyvavo Juozo Tumo suburtame pasitarime dėl "Tėvynės sargo" leidybos, vėliau bendradarbiavo šiame leidinyje.

• 1905–1906 m. jis tarnavo vikaru Salose (Rokiškio r.), 1906–1910 m. buvo Vabalninko (Biržų r.) parapijos vikaras.  

• Nuo 1907 m. M. Karosas buvo Lietuvių mokslo draugijos narys, vėliau – Lietuvių dailės draugijos, kitų kultūrinių ir visuomeninių organizacijų narys. Vikaraudamas Vabalninke, 1906 m. jis įsteigė šios parapijos biblioteką ir iki 1910 m. jai vadovavo, subūrė apie 600 skaitytojų, padėjo kurti kitas skaitymo įstaigas, ratelius ir švietimo kursus, organizavo švietėjiškas paskaitas.

• XX a. pradžioje M. Karosas buvo vienas iš pirmųjų spaudos darbuotojų, publicistų, kuris pradėjo rašyti periodikoje apie bibliotekas. Laikraščiuose "Lietuvos ūkininkas", "Šaltinis", "Nedėldienio skaitymai", "Vienybė", "Viltis" bei "Žemdirbys", pasirašydamas slapyvardžiais Kalakutas, Em-ka, Tadas Čiobras, A. Pasaga, A. Varmas ir kitais, jis pateikė besikuriančių bibliotekų veiklos duomenų, medžiagos apie skaitytojus ir jų skaitomas knygas. Jis vienas pirmųjų pradėjo profesionaliai rinkti ir skelbti bibliotekų bei lietuviškos spaudos platinimo statistiką.

• 1910–1919 m. M. Karosas buvo Raseinių vikaras. Pirmojo pasaulinio karo metais jis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, išgarsėjo kaip skriaudžiamų žmonių užtarėjas. Jis buvo Raseinių krašto krikščionių demokratų atstovas 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusioje Vilniaus konferencijoje, paruošusioje Lietuvos Nepriklausomybės skelbimo sąlygas, paskui 1918 m. organizavo apskrities ir valsčių komitetus.

• 1910–1915 m. jis buvo Raseinių miesto keturklasės mokyklos ir Raseinių mergaičių progimnazijos kapelionas, 1911–1915 m. – kapelionas ir Paverkšnių (Raseinių r.) žemės ūkio mokykloje.

• Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1919 m. pradžioje jis buvo vienas iš Raseinių gimnazijos steigėjų, gimnazijos steigimo komiteto sekretorius, nuo 1919 m. sausio 16 d. paskirtas šios gimnazijos kapelionu. Nuo 1919 m. rugsėjo 1 d. iki 1921 m. sausio 1 d. jis buvo Raseinių gimnazijos laikinasis direktorius, neėmęs už šias pareigas atlyginimo, kol pavyko rasti gimnazijos vadovą su pedagoginiu išsilavinimu. 

• 1919–1925 m. M. Karosas dirbo šioje gimnazijoje tikybos ir istorijos mokytoju, buvo jos kapelionas, 1920–1924 m. – ir Paverkšnių (Raseinių r.) ūkio mokyklos kapelionas.

• 1924 m. mirus Raseinių klebonui, 1924–1926 m. M. Karosas buvo Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas.
   
  Nuo 1926 m. gegužės perkeltas, 1926–1951 m. M. Karosas buvo Šeduvos (Radviliškio r.) Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos klebonas ir Šeduvos dekanas. 1926–1927 m., paskui vėl 1933–1940 m. jis dėstė tikybą Šeduvos "Saulės" progimnazijoje ir buvo jos kapelionas. Jo iniciatyva "Saulės" draugijos skyrius Šeduvoje išsilaikė tarp tų, kurie gyvavo ilgiausiai Lietuvoje – iki 1940 metų. 1937 m. jo iniciatyva buvo atnaujinta ir sutvarkyta bažnyčia, lietuviškais ornamentais perdekoruotas jos vidus.

• M. Karosas taip pat perėmė katalikų reikmėms apleistą ir nebenaudojamą Šeduvos stačiatikių cerkvę, ją pertvarkė ir suremontavo, pritaikė moksleivių bažnytėlės veiklai. Švč. Jėzaus Širdies vardu konsekruota bažnyčia buvo nugriauta 1935 m., pertvarkant Šeduvos miesto aikštę.

• 1926 m. suformavus naują Panevėžio vyskupiją, M. Karosas iškart buvo paskirtas klebonu patarėju, nuo 1927 m. buvo vienas iš keturių pirmųjų Panevėžio vyskupijos katedros pirmosios kapitulos kanauninkų, vyskupijos cenzorius, 1939 m. paskirtas ir prelatu, o apie 1944 m. jam suteiktas ir monsinjoro titulas.

• Po Antrojo pasaulinio karo prelatas M. Karosas buvo Panevėžio vyskupijos generalvikaras. Sovietinės valdžios persekiojamas ir 1951 m. rugsėjį suimtas, jis buvo nuteistas 10 metų kalėti lageryje. Kalintas Šilutėje, paskui Karagandos (Kazachstanas) lageryje.

• M. Karosas grįžo į Šeduvą 1954 m. gruodžio 25 d. jau būdamas labai silpnos sveikatos, gyveno parapijoje kaip rezidentas.

• Mirė 1955 m. lapkričio 13 d. Šeduvoje (Radviliškio r.).

GELBĖJIMO ISTORIJA

​

Prelato Mykolo Karoso, Šeduvos klebono, humaniškumas ir drąsa pasireiškė jau pirmaisiais hitlerinės okupacijos metais. Iš humanitarinių mokslų daktarės Eglės Bendikaitės straipsnio „Už garbę Lietuvos“ („Radviliškio kraštas“, 2015, Nr.1): „Nors visi žinojo, kokios bausmės grėsė už naujos valdžios įsakymų nepaisymą, žydų slėpimą ar bet kokios pagalbos jiems teikimą, prelatas Mykolas Karosas per pamaldas viešai įspėjo parapijiečius neprisidėti prie kaimynų žydų persekiojimo ir naikinimo.

Prelatas Mykolas Karosas su keliais bendraminčiais parapijiečiais ėmėsi rizikingos akcijos – išgelbėti iš geto kelias šeimas, motyvuodami jų nuopelnais Šeduvai ir Lietuvos valstybei ir kad tie, kurie kovėsi dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės sunkiausiu kraštui metu, negali būti nužudyti. Gydytojo Paturskio bei savanorių Nolio ir Kuperio šeimos buvo išlaisvintos.

1941 m. rugsėjo 16 d. oficialiai, viešai, laikydamasis visų apeigų, M. Karosas šešiems suaugusiems ir penkiems vaikams suteikė Krikšto sakramentą. Krikšto tėvais tapo žinomi ir gerbiami miestelio asmenys. Tačiau neparėjus nė trims savaitėms, naujai iškepti krikščionys buvo suimti ir išvežti sušaudyti. Tik per laimingą atsitiktinumą vienintelei Sulamitai Nolienei pavyko išvengti mirties. Miestelyje likti buvo mirtinai pavojinga, o bėgti nuo mirties nebuvo pas ką. Ir vėl pagelbėjo humanistas Mykolas Karosas: jis kelias dienas slėpė S. Nolienę rūsyje už Šeduvos bažnyčios didžiojo altoriaus. Karštligiškai buvo ieškoma patikimo prieglobsčio. Vieta buvo rasta Stanislovo ir Liudovikos Paluckų ūkyje Šniukonių kaimo pakraštyje.“

Iš Remigijaus Oranto, Stanislovo ir Liudovikos Paluckų anūko, 2016-02-03 laiško muziejui: „Sulamitos Nolienės nebuvo namie, kai jos vyrą ir du sūnus išvežė policininkai. Tai sužinojusi ji nubėgo į policiją ir maldavo vežti ją pas šeimą. Policininkai pagrasino, kad nušaus ją ten pat, bet apsigalvojo, nes būtų buvę daug kraujo ir lavonas, tad liepė jai eiti iš ten. Tada Nolienė nubėgo pas prelatą Mykolą Karosą, kurį gerai pažinojo. M. Karosas moterį paslėpė bažnyčioje, rūsyje už didžiojo altoriaus. Ten ji išbuvo apie 3 dienas. Per pamaldas bažnyčioje prie mano senelių Stanislovo ir Liudovikos Paluckų priėjo zakristijonas ir paprašė užeiti į kleboniją. Ten laukė prelatas M. Karosas. Jis paprašė paslėpti S. Nolienę, jo manymu, mano senelių sodyba tam reikalui buvo tinkama vieta. Taip S. Nolienė atsirado mano senelių namuose.“

Apie Mykolo Karoso pagalbą gelbėjant Sulamitą Nolienę paliudijo ir karo metais gimęs Nolienės sūnus, Izraelyje gyvenantis architektas Pinchas Nolis. G.Kirpičnikas, S.Nolienė ir Paluckų ūkyje gimęs Nolienei sūnus Pinchas Nolis karo pabaigos sulaukė, padedant žmonėms, kurie mirtino pavojaus akivaizdoje išdrįso prisiimti atsakomybę dėl kito žmogaus.

ŽMONĖS, KURIE IŠGYVENO
MYKOLO KAROSO DĖKA:

Sulamita Nolienė

​

INFORMACIJA SURINKTA NAUDOJANTIS:

www.issigelbejesvaikas.lt

www.anykstenai.lt

www.jmuseum.lt