Apie gelbėtoją ir gelbėjimą

Tikra, uoli krikščionė Stefanija Ladigienė tikėjo artimo meile, padėjo visiems, kiek galėjo, turėjo retą anuomet gebėjimą suprasti manančius kitaip, nei ji pati, o iš savęs reikalavo daugiau nei iš kitų. Žydų situaciją Holokausto metu vertino kaip didžiausią neteisybę ir stengėsi jiems padėti. Taip į savo namus Trakų gatvėje Stefanija priėmė 14 metų Ireną Veisaitę. Irena tapo 7-uoju Stefanijos vaiku. Vakarienės metu vaikams pristatydama Ireną Stefanija pasakė, kad tai yra jų sesuo, jie turintys ją mylėti, gerbti ir globoti. Tuo metu trys vaikai jau buvo išėję iš namų, trys dar likę. Sutapimas tai, kad vyriausioji Stefanijos dukra taip pat buvo Irena, tad Stefanija sakydavo, kad turi dvi dukras Irenas – viena baltoji (šviesiaplaukė), kita juodoji (tamsiaplaukė). Iš tiesų jaunesnėms mergaitėms – Marijai ir Jonei – nė karto neužsiminė apie Irenos tautybę. Jos netgi vaikščiodavo gatvėje kartu, nepaisant, kad visai netoliese buvo įsikūręs SS štabas.

Irena atsimena, kaip pirmos vakarienės metu Stefanija jai įdėjo daugiau skrylių nei savo vaikams. Tikriausiai, būdama mama, jautė vaiko alkį. Prieš miegą Stefanija apeidavo vaikus, ant kaktos nykščiu nupiešdavo kryželį ir kiekvieną pabučiuodavo. Kuomet pabučiavo Ireną, mergaitė pradėjo verkti. Stefanija nesupratusi, ar padarė kažką blogo, paklausė mergaitės, kodėl šioji verkianti. Irena atsakė klausimu „Ar Jums nešlykštu bučiuoti žydę?“, mat po šitiek persekiojimų, patyčių ir išgyvenimų žmonės buvo priversti jaustis raupsuotaisiais, pabaisomis. Irenos jau seniai niekas nebuvo bučiavęs. Jos mamą pirmosiomis karo dienomis iš Kauno ligoninės po operacijos baltaraiščiai išvedė į sunkiųjų darbų kalėjimą, ir Irena daugiau jos nebematė, tėtis gyveno ne Lietuvoj. Taigi šitas paprastas, šiltas motiniškas bučinys prieš miegą mergaitę visai sugraudino. Tai išgirdusi Stefanija taip pat pratrūko verkti. Tuomet judvi prasėdėjo kalbėdamos iki keturių ryto. Irena sako, kad nuo to momento Stefanija jai tapo antrąja mama.

Stefanija buvo uoli tikinčioji, Lietuvos generolo Kazimiero Ladigos našlė, šešių vaikų mama ir žurnalistė. Pirmojo pasaulinio karo metu Stefanijos šeima (Stefanijos tėtis Tomas buvo knygnešys ir namie slėpdavo draudžiamą iš paties vyskupo Motiejaus Valančiaus gautą spaudą) pasitraukė į Rusiją. Stefanija baigė Peterburgo gimnaziją, „Žiburio“ gimnaziją Tambove (Rusija), mokėsi įvairiuose kursuose (vaidybos, plastikos, muzikos, užsienio kalbų, Kazimiero Būgos lietuvių kalbos kursuose Peterburge), domėjosi socialiniais mokslais ir pedagogika. Grįžo į Lietuvą pasiruošusi dirbti jos labui. Būdama septyniolikos Stefanija tapo korespondente, vakarais sekretoriavo Jonui Jablonskiui jam rašant lietuvių kalbos gramatiką, dienomis dirbo Žemės ūkio ministerijoje. Buvo Lietuvos ateitininkų federacijos, Lietuvių moterų katalikių sąjungos ir Lietuvos moterų komiteto Tėvynei ginti narė. Būdama nuoširdi krikščionė leido sau kritikuoti kunigų pasisakymus apie moterų vietą visuomenėje bei naujus papročius ir šokius – sakė, „tango šoks kaip šokę, ir be reikalo apsunkinti jaunų žmonių sąžinę nėra jokios prasmės...“ Pačių moterų pasyvumą lygių galimybių klausimu taip pat laikė nusižengimu. Tapo pirmąją pirmojo moterims skirto leidinio „Moteris“ redaktore, dirbo dienraščio „Lietuva“ redakcijoje, ėjo žurnalo „Naujoji Vaidilutė“ redaktorės pareigas, buvo jo leidėja. Dirbo Seime. Kuomet A. Smetonos valdymo metais galimybės veikti buvo apribotos, o jos vyrui generolui Ladigai paskirtas namų areštas, kartu su juo paliko Kauną ir su šeima apsigyveno  Gulbinėnuose – gerokai nugyventame dvare su dideliu parku, kuris buvo tikras rojus vaikams. Čia dirbo su kultūra susijusius darbus apylinkių labui. Rašė mergaičių ir moterų saviugdai skirtus straipsnius, 18-oje vietovių vedė pedagogikos seminarus kaimo moterims, skatino neapsiriboti namų erdve, būti finansiškai nepriklausomoms. „Jei pačios vertinsime save tiek, kiek esame žmonėmis, o ne lėlėmis, tatai ims daryti ir visa visuomenė“, –rašė Stefanija. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas vėl sugriovė įprastą gyvenimą. Vyras buvo areštuotas, ji su vaikais apsigyveno Vilniuje. Apie Kazimiero sušaudymą sužinojo tik pati jau būdama tremtyje. Tuo tarpu jos butas Vilniuje tapo inteligentijos būrimosi centru. Pažįstami stebėjosi, kaip ji vis dar nesuimta. Tai įvyko 1946 metais. Irena Veisaitė pasakoja bėgusi šaukdama paskui „voronoką“, nusivežusį antrąją mamą į kalėjimą. Jos liudijimas apie išgelbėjimą sovietų okupantams nieko nereiškė. Stefanija Ladigienė gavo kalėjimo bausmę už antitarybinę veiklą ir dešimt metų tremties. Tą terminą sutrumpino tik sūnaus Benedikto, taip pat ištremto, pelnytas apdovanojimas už plėšinių įsisavinimą. Režimo funkcionieriams tąkart reikėjo rinktis – atimti apdovanojimą, ar reabilituoti šeimos narius. Kadangi tai jau buvo po Stalino mirties, pasirinkimas buvo reabilituoti. Ir Stefanija su abiem sūnumis išsiruošė namo, į Lietuvą. Bet pakeliui susirgo šiltine. Grįžo labai nusilpusi – iš traukinio ją išnešė ant rankų. Bet čia buvo apgaubta visų rūpesčio, greitai atsigavo, tapo šeimos gyvenimo širdimi, prie kurios glaudėsi ir Irena, ir daugelis tuomet jau iš tremties sugrįžtančių pažįstamų.