Teisuolių kilmė

Didžioji dalis gelbėtojų buvo paprasti žmonės. Vieni veikė vedami politinių, ideologinių ar religinių paskatų, kiti buvo tiesiog žmonės, kuriems rūpėjo aplinkiniai. Daugeliu atvejų jie neplanavo tapti gelbėtojais ir nebuvo pasiruošę akimirkai, kuomet turėjo priimti tokį svarbų ir pavojingą sprendimą. Jų žmogiškumas turėtų tapti mums visiems pavyzdžiu. Pasaulio tautų teisuoliai buvo krikščionys, musulmonai ir agnostikai; įvairaus amžiaus vyrai ir moterys; įvairių visuomeninių padėčių žmonės; išsilavinimą įgiję piliečiai ir neraštingi valstiečiai; visuomenės veikėjai, taip pat žmonės iš visuomenės užribio; miesto gyventojai ir ūkininkai iš atokiausių Europos kampelių; universitetų dėstytojai, mokytojai, gydytojai, dvasininkai, vienuolės, diplomatai, paprasti darbuotojai, tarnautojai, pasipriešinimo kovotojai, policininkai, valstiečiai, žvejai, zoologijos sodo prižiūrėtojai, cirko savininkai ir daug daugiau. 

Altruizmas

Mokslininkai bandė išsiaiškinti kokiais bendrais bruožais pasižymi teisuoliai ir kokie žmonės buvo linkę padėti žydams.  Samuel P. Oliner ir Pearl M. Oliner išskiria altruizmą. Lyginant gelbėtojus su tais, kurie Holokausto metu tik žiūrėjo iš pašalies, gelbėtojai pasižymi empatija ir ryšio su kitais pojūčiu. Nehama Tec, kuri taip pat studijavo teisuolius, pastebėjo pasikartojančias bendras charakteristikas, būdingas atskirties sąlygoms, individualumui ir marginalizavimui. Gelbėtojų savarankiškumas suteikė jiems galimybę veikti prieš nusistovėjusias taisykles ir įsitikinimus. Tie, kurie tik žvelgė iš šalies, buvo taisyklė, o gelbėtojai buvo išimtis. Pats faktas, kad nepaisant baimės ir sunkumų atsirado žmonių, kurie turėjo pakankamai drąsos gelbėti žmones, įrodo, kad okupuotoje Europoje galimybė rinktis egzistavo ir kad tai gebėjo padaryti paprasti žmonės. Pasaulio tautų teisuoliai moko mus, kad net vienas žmogus gali padaryti svarbų pokytį. 

Pagalbos būdai

Buvo daug skirtingų pagalbos būdų: vieni žmonės žydams duodavo maisto įkišdami obuolį į kišenę, ar palikdami maisto jiems pakeliui. Kiti nukreipdavo žydus pas žmones, kurie galėjo jiems padėti. Dar kiti suteikdavo žydams prieglobstį nakčiai iš karto įspėdami, kad iš ryto jie turės išeiti. Tik labai nedaug žmonių prisiėmė pilną atsakomybę kovodami už žydų išgyvenimą. Dažniausiai, tik žmonėms iš šios mažiausios grupės suteikiamas Pasaulio tautų teisuolio vardas. 

Prieglobsčio suteikimas

Rytų Europoje kaimo vietovėse po namais, tvartais ar pašūrėmis būdavo įrengiamos slėptuvės ar bunkeriai, kuriuose slėpdavosi žydai. Taip, apart baimės dėl savo gyvybės, žydams tekdavo ilgą laiką iškęsti fiziškai labai sunkias sąlygas - slėptuvės būdavo tamsios, šaltos, jose stigdavo oro, o žmonių būdavo per daug. Gelbėtojai, kurių gyvybėms taip pat grėsė pavojus, turėjo parūpinti žydams maisto, o tai karo metu buvo nelengva užduotis, taip pat turėdavo išnešti išmatas iš bunkerių ir tenkinti kitus globojamų žmonių poreikius. Žydai taip pat būdavo slepiami palėpėse, miškuose įrengtuose slėptuvėse ir bet kokiose kitose vietose, kurios galėdavo suteikti slaptavietę - kapinėse, kanalizacijoje, gyvūnų narvuose zoologijos sode ir t.t. Kartais paslėpti žydai būdavo pristatomi kaip ne žydai, kaip giminaičiai ar įsivaikinti vaikai. Žydai taip pat būdavo slepiami butuose miestuose, vaikai atsidurdavo vienuolynuose, kur vienuolės slėpdavo jų tapatybes. Vakarų Europoje žydai dažniausiai būdavo slepiami namuose, ūkiuose ar vienuolynuose. 

Suklastoti dokumentai

Tam kad žydams pavyktų prisiimti ne žydišką tapatybę jiems reikėjo netikrų dokumentų ir pagalbos kuriant tariamą tapatybę. Šiuo atveju gelbėtojai būdavo klastotojai arba valdininkai, kurie parūpindavo netikrus dokumentus, dvasininkai klastoję krikšto liudijimus, taip pat užsienio diplomatai, kurie išduodavo vizas ar pasus nepaisydami savo šalies taisyklių. 1944 metų pabaigoje diplomatai Budapešte išdavė apsaugančius dokumentus ir pakabino savo šalies vėliavas virš pastatų taip suteikdami diplomatinį savo šalies prieglobstį žydams esantiems tuose pastatuose. Kai kurie vokiečių gelbėtojai, pavyzdžiui Oskar Schindler, naudojosi melagingais pretekstais gelbėdami savo darbuotojus nuo deportacijos argumentuodami, kad žydai buvo reikalingi karo prievolei. 

Pagalba pabėgant

Kai kurie gelbėtojai padėdavo žydams ištrūkti iš ypatingo pavojaus zonų ir pabėgti į mažiau pavojingas vietas. Taip vyko slaptas žydų gabenimas iš getų ir kalėjimų padedant jiems kirsti sienas į neokupuotas šalis ar vietoves, kuriose nevyko intensyvus persekiojimus, pavyzdžiui, į neutralią Šveicariją, į Italijos kontroliuojamas vietas, kuriose nevyko deportacija, ar Vengriją iki ją okupuojant vokiečiams 1944 metų kovą.

Gelbėjant vaikus tėvai turėdavo susidurti su kankinančia dilema, kuomet reikėdavo atiduoti savo vaikus taip stengiantis padidinti jų šansus išgyventi. Kai kuriais atvejais, vaikus, kurie likdavo našlaičiais, priimdavo šeimos ar vienuolės. Dažniausiai pavieniai žmonės nutardavo priimti vaikus, tačiau kai kuriose šalyse - Lenkijoje, Belgijoje, Olandijoje ir Prancūzijoje veikė pogrindinės organizacijos, kurios ieškodavo vaikams prieglobsčio ir suteikdavo reikiamų lėšų, maisto bei vaistų, ir užtikrindavo, kad vaikais būtų tinkamai pasirūpinta.