Adelė Milvidaitė-Blažaitienė gimė 1903 metais. Su vyru Antanu Blažaičiu augino du vaikus – sūnų Leoną ir dukrą Valentiną Eugeniją. Šeima buvo gyvenusi ir Kanadoje. Vėliau šeima gyveno Kaune, Panemunėje.

Karo metais Blažaičių namuose jau augo ne tik jų pačių vaikai. Prie namų buvo paliktas krepšys su kelių mėnesių mergaite ir jos tėvų rašteliu. Į sušaudymą varomi žydai prašė išgelbėti jų kūdikį: jeigu išgyvens – sugrįš jo pasiimti, o jeigu ne – prašė mergaitę užauginti. Blažaičiai kūdikį priėmė.

Netrukus šeimai teko priimti dar vieną sprendimą.

Kauno gete gyvenusių Chavos ir Rafaelio Finų šeima iki karo buvo pasiturinti. Rafaelis vertėsi prekyba, turėjo parduotuvę, šeima gyveno nuosavame name Vilijampolėje. Jų duktė Roza gimė 1934 metais. Holokausto metu beveik visa gausi Finų giminė buvo nužudyta, o jaunesnioji Rozos sesutė mirė Kauno gete.

Po Kauno geto Vaikų akcijos tapo aišku, kad Rozos gete palikti nebegalima. Jos tėvas Rafaelis, išėjęs su darbo brigada į miestą, sutiko sandėlyje dirbusį Antaną Blažaitį. Pastebėjęs jo liūdesį, Antanas paklausė, kas nutiko. Išgirdęs, kad Rafaelis ieško, kas galėtų išgelbėti jo dukrą, Antanas pasisiūlė ją priimti.

Tačiau Rafaelis nenorėjo atiduoti vaiko, kol nebuvo gavęs ir Antano žmonos sutikimo. Kitą dieną jis susitiko su Adele. Adelė taip pat sutiko priimti Rozą.

Mergaitė buvo išgabenta iš geto po maišais sunkvežimyje, kuriuo į getą buvo vežama duona. Sunkvežimis sustojo Šančiuose. Ten Rozos laukė Adelė. Ji pasiėmė mergaitę ir vežimu parsivežė į šeimos namus Panemunėje.

Roza beveik nekalbėjo lietuviškai, todėl jos buvimas šeimoje kėlė papildomą pavojų. Pažįstamiems ir giminaičiams Blažaičiai pasakojo, kad mergaitė yra kurčnebylė giminaitė iš kaimo, kurią šeima pasiėmė globoti. Didelė atsakomybė teko penkiolikmetei Blažaičių dukrai Valentinai – ji nuolat būdavo su Roza, kad mergaitės kalba neišduotų jos kilmės.

Roza Blažaičių šeimoje sulaukė karo pabaigos. Jos tėvai Chava ir Rafaelis likviduojant Kauno getą buvo išvežti į koncentracijos stovyklas, tačiau abu išgyveno ir po karo grįžę į Kauną susirado dukrą.

Tačiau prie Blažaičių namų paliktos mažosios mergaitės tėvai niekada nebegrįžo. Adelė ir Antanas įvykdė jų raštelyje paliktą prašymą. Mergaitė buvo pavadinta Irena Margarita Blažaityte ir užaugo Blažaičių šeimoje kaip jų duktė.