Antanas Blažaitis gimė 1897 metais. Su žmona Adele ir vaikais Leonu bei Valentina Eugenija kurį laiką gyveno Kanadoje. Vėliau Blažaičiai gyveno Kaune, Panemunėje.

Karo metais Antanas dirbo sandėlyje Kaune. Čia jis sutiko iš Kauno geto su darbo brigada išėjusį Rafaelį Finą. Rafaelis atrodė prislėgtas, todėl Antanas jo paklausė, kas atsitiko. Vyras prisipažino turįs dukrą, kurios gete laikyti nebegali. Antanas pasiūlė: atvežti mergaitę jam.

Rafaelis Finas vis dėlto norėjo įsitikinti, kad tokiam pavojingam sprendimui pritaria visa Blažaičių šeima. Tik kitą dieną, pasikalbėjęs su Adele ir išgirdęs jos sutikimą, jis patikėjo Blažaičiams dukrą Rozą.

Roza buvo slapta išvežta iš Kauno geto po maišais duoną vežusiame sunkvežimyje. Šančiuose ją pasitiko Adelė ir parsivežė į Blažaičių namus Panemunėje.

Blažaičiams tai nebuvo pirmas išgelbėtas vaikas. Dar anksčiau prie jų namų buvo paliktas krepšys su kelių mėnesių žydų mergaite. Kartu buvo tėvų raštelis – jei jie neišgyventų, šeimos buvo prašoma mergaitę auginti patiems. Antanas ir Adelė ją priėmė.

Taigi karo metais šeimoje kartu gyveno Blažaičių vaikai, kūdikis ir Roza. Pastarąją reikėjo slėpti ne tik fiziškai, bet ir sukurti įtikinamą jos atsiradimo šeimoje paaiškinimą. Kadangi Roza beveik nemokėjo lietuviškai, aplinkiniams buvo sakoma, kad ji yra kurčnebylė giminaitė iš kaimo.

Blažaičių dukra Valentina nuolat būdavo šalia Rozos. Šeimos pastangos pasiteisino – mergaitė išgyveno iki karo pabaigos. Iš koncentracijos stovyklų sugrįžę jos tėvai Chava ir Rafaelis Finai ją susirado.

Kito išgelbėto kūdikio tėvai nebegrįžo. Antanas ir Adelė mergaitę užaugino kaip savo vaiką – ji tapo Irena Margarita Blažaityte.