Povilas Alekna gimė XIX amžiaus pabaigoje Kupiškio krašte. Jo gyvenimas buvo susijęs ne tik su Lietuvos kaimu, bet ir su lietuvių emigracijos į Jungtines Amerikos Valstijas istorija. 1910 m. Povilas išvyko į Ameriką ir apsigyveno Lewistone, Meino valstijoje, kur dirbo avalynės fabrike. Ten praleidęs apie penkiolika metų, su žmona Paule, dar vadinama Paulina, grįžo į Lietuvą. Sutuoktiniai įsigijo ūkį Paliepių vienkiemyje, Kupiškio krašte, ir ilgainiui pavertė jį pavyzdiniu.

Nors Povilas buvo savamokslis, jis domėjosi įvairiais gyvenimo klausimais, buvo apsiskaitęs ir laikėsi pažangių pažiūrų. Jo pasakojimai domino tautosakos rinkėjus – iš Povilo buvo užrašyta nemažai tautosakos ir etnografinės medžiagos. Tačiau labiausiai Aleknų šeima aplinkinių buvo vertinama dėl savo požiūrio į žmones. Sutuoktiniai neturėjo biologinių vaikų, bet buvo priglaudę ir užauginę kelis globotinius, padėjo vargingai gyvenantiems žmonėms, rūpinosi savo samdiniais. Globojami vaikai vėliau įgijo išsilavinimą ir pradėjo savarankišką gyvenimą.

Antrojo pasaulinio karo metais šios šeimos gerumas įgavo ypatingą prasmę. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Povilas ir Paulina Aleknai savo namuose priglaudė iš Šiaulių geto išgelbėtą mažą žydų mergaitę Rutą Jofaitę.

Ruta gimė 1937 m. Šiauliuose, gydytojos Rivos Trusfus-Jofienės ir advokato Aarono Jofės šeimoje. 1941 m. vasarą jos tėvai išsiuntė Rutą ir dvejais metais vyresnį brolį Mošę su aukle į kaimą. Birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, vaikų tėvas buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją, o motina kartu su ligonine evakuota į Rytus. Vaikus į Šiaulius parvežė jų teta, mokytoja Eta Koladnienė. Netrukus Ruta, Mošė, jų teta ir močiutė Batia Trusfusienė buvo įkalinti Šiaulių gete.

1943 m. lapkritį, gete pasklidus žiniai apie rengiamą vaikų žudymo akciją, šeimai į pagalbą atėjo šiaulietis Juozas Petrulis. Kartu su bendraminčiais jis organizavo vaikų ir jų artimųjų pabėgimą iš geto. Iš pradžių visi kelias dienas slapstėsi Petrulio namuose, Basanavičiaus gatvėje 39. Tačiau aplinkiniams pradėjus įtarinėti, kad namuose slepiami žydai, teko skubiai ieškoti kitų prieglobsčio vietų. Šeimos nariai buvo išskirti ir paslėpti skirtinguose namuose. Mažoji Ruta kurį laiką liko pas Petrulį, kol šis surado jai saugesnį prieglobstį pas Povilą ir Pauliną Aleknas.

Paliepių vienkiemyje mergaitė praleido maždaug aštuonis mėnesius. Aleknai ją priėmė kaip savo dukrą, rūpinosi jos maistu, saugumu ir kasdieniu gyvenimu. Ruta nebuvo nuolat uždaryta slėptuvėje – ji galėjo būti kartu su globėjais ir dalyvauti įprastame ūkio gyvenime. Tačiau toks gyvenimas reikalavo ypatingo atsargumo. Į Aleknų ūkį užsukdavo žmonių, norinčių išsimušti sviesto, todėl svetimųjų akivaizdoje mergaitei buvo liepta tylėti, kad kalba neišduotų jos žydiškos kilmės.

Net ir iš pažiūros ramioje kaimo aplinkoje pavojus buvo nuolatinis. Už žydų slėpimą grėsė mirtis ne tik pačiam gelbėjamam žmogui, bet ir jo globėjams. Povilas ir Paulina šią riziką prisiėmė sąmoningai. Jie suteikė Rutai ne vien pastogę – jų namuose mergaitė galėjo bent trumpam patirti šeimos šilumą ir rūpestį, kurių buvo netekusi karo metais.

Vėliau Ruta buvo perkelta pas kitus gelbėtojus – Eduardą ir Teresę Levinskus Žagarėje. Pasibaigus nacistinei okupacijai, išlikę Jofų šeimos nariai susitiko ir išvyko į Kazanę, kur karo metais gyveno Rutos motina Riva. Rutos tėvas Aaronas buvo žuvęs fronte. 1967 m. Ruta pirmą kartą po karo apsilankė Lietuvoje ir vėl užmezgė ryšį su savo gelbėtojų šeimomis. Povilas šio sugrįžimo jau nebesulaukė.

Aleknų gerumas buvo reikšmingas ir pokario metais. Kupiškio krašto biografinėje medžiagoje pasakojama, kad 1944–1953 m., vykstant sovietinėms represijoms, buvę jų samdiniai užtarė šeimą ir padėjo apsaugoti ją nuo persekiojimo. Tai iškalbingas liudijimas apie santykius, kuriuos Aleknai buvo sukūrę su aplinkiniais žmonėmis.

Povilas Alekna mirė 1960 m. Jis palaidotas Kupiškio laisvamanių kapinėse. 

Jų istorija primena, kad žmoniškumas pasireiškia ne tik išskirtiniais žygdarbiais, bet ir kasdieniais pasirinkimais. Aleknų namai, iki karo buvę prieglobsčiu globojamiems vaikams ir pagalbos ieškantiems žmonėms, Holokausto metais tapo vieta, kurioje buvo išsaugota žmogaus gyvybė.