Paulina Aleknienė, dar vadinta Paule Alekniene, kartu su vyru Povilu gyveno Paliepių vienkiemyje, Kupiškio krašte. Jos gyvenimo istorija neatsiejama nuo šeimos ūkininkavimo, labdaringos veiklos ir vaikų globos. Tačiau ypatingą vietą Lietuvos istorijoje Paulina užima dėl savo drąsaus sprendimo Antrojo pasaulinio karo metais priglausti nuo nacių persekiojimo besislapstančią žydų mergaitę Rutą Jofaitę.

Prieš įsikurdami Paliepiuose, Aleknai kurį laiką gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Grįžę į Lietuvą jie įsigijo ūkį, kurį savo darbu pavertė pavyzdiniu. Sutuoktiniai neturėjo biologinių vaikų, tačiau jų namuose augo keli globotiniai. Aleknai rūpinosi jų auklėjimu ir išsilavinimu, padėjo sunkiau gyvenantiems žmonėms, gerai elgėsi su ūkyje dirbusiais samdiniais. Tokia aplinka daug pasako apie šeimos vertybes – rūpinimasis kitais buvo ne atsitiktinis poelgis, o jų kasdienio gyvenimo dalis.

1941 m. nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, prasidėjo sistemingas žydų persekiojimas ir žudymas. Tarp tūkstančių į Šiaulių getą įkalintų žmonių buvo ir 1937 m. gimusi Ruta Jofaitė. Jos motina Riva, gydytoja, karo pradžioje buvo evakuota į Rytus, o tėvas Aaronas mobilizuotas į Raudonąją armiją. Ruta ir jos vyresnysis brolis Mošė liko su teta Eta Koladniene ir močiute Batia Trusfusiene.

Gyvenimas gete buvo kupinas bado, baimės ir nuolatinės grėsmės. Ruta prisiminė, kaip jos teta Eta slapta parnešdavo maisto, prisitvirtinusi jį prie kūno. 1943 m. lapkritį, artėjant vaikų žudymo akcijai, šeimos gelbėjimą organizavo šiaulietis Juozas Petrulis. Jis padėjo Rutai, jos broliui, tetai ir močiutei pabėgti iš geto, o vėliau ieškojo jiems saugių vietų pas patikimus žmones.

Kurį laiką Ruta glaudėsi Petrulio namuose, tačiau kilus pavojui jis surado mergaitei prieglobstį pas Povilą ir Pauliną Aleknas. Taip mažoji Ruta atsidūrė Paliepių vienkiemyje, toli nuo savo šeimos ir gimtųjų Šiaulių.

Aleknų namuose ji gyveno maždaug aštuonis mėnesius. Paulina ir Povilas priėmė ją kaip savo vaiką. Mergaitei nereikėjo nuolat slėptis uždaroje patalpoje – ji galėjo būti kartu su globėjais, matyti jų kasdienius darbus ir gyventi įprastą šeimos gyvenimą. Vis dėlto saugumas priklausė nuo kiekvienos smulkmenos. Kai į ūkį ateidavo svetimų žmonių, Rutai buvo liepta nekalbėti, kad jos tapatybės neišduotų kalba.

Į Aleknų sodybą žmonės užsukdavo ir dėl įprastų ūkio reikalų, pavyzdžiui, išsimušti sviesto. Tokie apsilankymai, kurie taikos metais nebūtų kėlę jokio nerimo, dabar reiškė pavojų. Paulina ir Povilas turėjo nuolat saugoti mergaitę ir kartu stengtis nesukelti aplinkinių įtarimų.

Rutai šie mėnesiai buvo ypač svarbūs. Ji žinojo, kad netoliese slapstosi kiti jos šeimos nariai, tačiau negalėjo su jais susitikti. Aleknų namai tapo laikinais jos namais, o Paulina ir Povilas – žmonėmis, kuriems buvo patikėtas vaiko gyvenimas. Jie ne tik apsaugojo Rutą nuo tiesioginio pavojaus, bet ir suteikė jai rūpestį bei žmogišką artumą.

Vėliau Ruta buvo paslėpta pas Eduardą ir Teresę Levinskus Žagarėje. Pasibaigus nacistinei okupacijai, išlikę šeimos nariai išvyko į Kazanę, kur gyveno Rutos motina. Jos tėvas žuvo fronte, o vyresnysis brolis Mošė vėliau, jau po karo, žuvo eismo įvykyje, būdamas šešiolikos metų.

1967 m. Ruta pirmą kartą po karo sugrįžo į Lietuvą. Ji vėl aplankė žmones, kurių dėka buvo išgyvenusi. Povilas Alekna tuo metu jau buvo miręs, tačiau Paulina dar buvo gyva. Daugiau kaip du dešimtmečius skyrė karo metų mergaitę nuo suaugusios moters, sugrįžusios į savo vaikystės gelbėjimo vietas.

Paulinos Aleknienės gyvenimo istorija liudija apie tylų, bet nepaprastai svarbų pasipriešinimą nežmoniškumui. Kai vaikų gyvybės buvo naikinamos vien dėl jų kilmės, Paulina savo namuose suteikė prieglobstį mergaitei, kuriai reikėjo saugumo, šilumos ir šeimos. Šis sprendimas tapo viena iš priežasčių, kodėl Ruta Jofaitė išgyveno Holokaustą.