1941-ųjų liepą trejų metukų Jonina Kleinaitė kartu su savo tėvais – Mordechajumi Kleinu ir Šeina Feigelmanaite-Kleiniene buvo įkalinti Kauno gete.
Kleinų šeimą pažinojusi Baronaitė turėjo artimą draugę už geto ribų – Antaniną Anevičienę. Abi draugės ir nusprendė – reikia gelbėti mažąją Joniną. Antanina su vyru Jeronimu ir dviem vaikais – Vytuku ir Jadvyga gyveno Kaune, Miško gatvėje 15. 1944-ųjų ankstyvą pavasarį Antanina Anevičienė dideliame krepšyje parsinešė mažą mergaitę į savo namus ir tarė vaikams: Ji bus jūsų sesutė. Situacija buvo sudėtinga, mergaitė nemokėjo lietuviškai, o toje pačioje laiptinėje gyveno policininkai. Todėl Antanina su Jeronimu nusprendė išsiųsti vaikus – Vytuką ir Niną (Joniną Kleinaitę) pas Jeronimo seseris Anevičiūtes – Juzę, Kateriną ir Oną, gyvenusias Alvito valsčiuje, Maldėnų kaime. Jeronimas Anevičius susitarė su garvežio mašinistu, kad šis trylikametį Vytautą ir Niną garvežyje nuvežtų Alvito link ir išlaipintų laukuose. Vaikams teko nueiti nemažą kelią, kol pasiekė tetas. Vytuko Anevičiaus tetos viską suprato: jos priglaudė ir globojo mergaitę, nors kaimynai ir stebėjosi, iš kur pas Jeronimą tokia tamsiaplaukė duktė. Jaunasis Joninos gelbėtojas trylikametis Vytukas Anevičius taip ir liko pas tetas kartu su Nina, kol rusai pralaužė frontą.
Netekę vilties sulaukti Joninos motinos (abu Joninos Kleinaitės tėvai žuvo), Jeronimas ir Antanina Anevičiai mergaitę atidavė į žydų vaikų namus Nr.4 Kaune. Iš jų 1946 metais Joniną Kleinaitę paėmė jos motinos sesuo Gita Feigelman ir išsivežė į Minską.