Jeronimo ir Antaninos šeima su dviem vaikais – Vytautu ir Jadvyga gyveno Kaune. Jeronimas dirbo sunkvežimio vairuotoju, Antanina rūpinosi namais.

1944-ųjų metų pradžioje į Antaniną kreipėsi jos pažįstama Baronaitė, kuri papasakojo, kad gete yra likusi viena maža mergaitė, Nina, kurios tėvai jau nužudyti ir kurią reikia gelbėti. Vieną ankstyvo pavasario dieną Antanina dideliame krepšyje parsinešė mažą mergaitę į savo namus ir tarė vaikams: Ji bus jūsų sesutė. Situacija buvo sudėtinga, mergaitė nemokėjo lietuviškai, o to paties namo pirmame aukšte gyveno policininkas Pinkevičius, kuris dalyvavo žydų naikinime. Iš pradžių Jeronimas priekaištavo žmonai, pergyveno ne tik dėl savo vaikų saugumo, bet ir dėl maisto trūkumo. Visgi, vyras taip pat greit prisijungė prie mergaitės gelbėjimo. Kadangi namuose auginti Niną buvo per daug pavojinga Antanina su Jeronimu nusprendė išsiųsti vaikus – Vytuką ir Niną pas Jeronimo seseris Anevičiūtes – Juzę, Kateriną ir Oną, gyvenusias Alvito valsčiuje, Maldėnų kaime. Jeronimas Anevičius susitarė su garvežio mašinistu, kad šis trylikametį Vytautą ir Niną garvežyje nuvežtų Alvito link ir išlaipintų laukuose. Vaikams teko nueiti nemažą kelią, kol pasiekė tetas. Vytuko Anevičiaus tetos viską suprato: jos priglaudė ir globojo mergaitę, nors kaimynai ir stebėjosi, iš kur pas Jeronimą tokia tamsiaplaukė duktė. Situacija ir šiuose namuose nebuvo paprasta, nes viename ilgo namo gale gyveno vokiečių burmistras. Ypatingai mergaitę pamilo ir ją rūpinosi Juzė Anevičiūtė. Greitai ją pakrikštijo Janinos vardu. Jaunasis Janinos gelbėtojas trylikametis Vytukas Anevičius taip ir liko pas tetas kartu su Nina, kol rusai pralaužė frontą. Po karo Jeronimas ir Antanina Anevičiai mergaitę atidavė į žydų vaikų namus Kaune. Iš jų 1946 metais Janiną Kleinaitę paėmė jos motinos sesuo Gita Feigelman ir išsivežė į Minską.

Jeronimas mirė staigiai ir netikėtai – mirė darbe. Su savo vairuojamu sunkvežimiu įvažiavo į kiemą ir sukniubo ant vairo.

Antanina iki gyvenimo galo gyveno su dukra Jadvyga ir jos šeimomis.