Karo metais žydai, dirbusieji Kėdainių darbo stovykloje, nesiliovė ieškoti išgyvenimo, pabėgimo iš stovyklos galimybių. Papirkę sargybinius, jie eidavo prašyti maisto pas aplinkinius valstiečius, ieškojo kontaktų su partizanais. Kartą, beieškodamas maisto, pas nepasiturintį ūkininką Vincą Antanaitį, jo dukrą Stasę Antanaitytę bei du suaugusius Stasės vaikus Veroniką ir Joną, gyvenusius Kujėnų kaime, Surviliškio valsčiuje, Kėdainių apskrityje atėjo Josifas Gertneris. Antanaičiai priėmė Josifą Gertnerį ir pasakė, kad priims ir kitus žydus. Jau 1943-ųjų vasarą jie įrengė žydams slėptuvę, kurie čia kartais užeidavo, o nuo 1944-ųjų gegužės 12-os dienos šioje šeimoje apsigyveno 9 žydai, kuriuos, nepaisydami pavojų, Antanaičiai nepaprastai šiltai priėmė, dalijosi paskutiniu duonos kąsniu. Jie nepakeitė savo sprendimo ir po kratų, įvykusių jų namuose, kuomet įnirtingai buvo ieškoma pabėgėlių iš Kėdainių darbo stovyklos. Apie Antanaičių pagalbą žydams kalba dar 1944 liepą 9 asmenų pasirašytas liudijimas. Šį liudijimą pasirašė žmonės, kurie Antanaičių šeimos narių pasiaukojimo, nuoširdaus ir ištikimo rūpesčio dėka išgyveno. Tai – Josifas Gertneris, Jokūbas Buršteinas, Chaimas Buršteinas, Simonas Joffe, Leiba Rafeika, Grosmanas, Liuba Velikoliudaitė, Frania Hades, Fania Rašaitė.