Juozas Bagurskas su žmona Marijona ir vaikais gyveno Mikalinavoje, netoli Kauno. Bagurskai vertėsi ūkiu ir turėjo nedidelę parduotuvę. Šeima augino dukras Danutę ir Aldutę bei neįgalų sūnų Vytautą. Bagurskų namuose buvo sodas, šeima laikė karvę, arklį ir kiaules. Netoliese, maždaug už 200 metrų nuo namų, veikė degtukų fabrikas.

Antrojo pasaulinio karo metais į Bagurskų šeimą pateko mažametis Maksimas Broeris. Jis gimė 1941 m. sausio 1 d. Kaune žydų šeimoje. Jo motina Roza (Reizel) Ring buvo kilusi iš Pabradės, tėvas Šlomas (Šleimė) Broeris – iš Šiaulių. Abu tėvai buvo siuvėjai. Vokiečiams okupavus Kauną, šeima pateko į Kauno getą.

1944 m., Maksimui esant trejų metų, buvo surasti žmonės, sutikę jį paslėpti. Papirkus prie geto tvoros budėjusį sargybinį, berniukas buvo išneštas bulvių maiše ir perduotas Bagurskų šeimai.

Bagurskai Maksimą priėmė kaip savo šeimos narį. Berniukas, iki tol daugiausia kalbėjęs jidiš, greitai išmoko lietuviškai. Saugumo sumetimais jis buvo pakrikštytas ir gavo Albino Bagursko vardą. Nuo svetimų žmonių vaiką vis dėlto reikėjo slėpti. Kartais Maksimas slėpdavosi namo palėpėje kartu su Bagurskų sūnumi Vytautu: Maksimas – kad nebūtų atpažintas kaip žydų vaikas, o Vytautas slapstėsi nuo galimo išvežimo darbams į Vokietiją.

Suaugęs Maksimas prisiminė, kad Bagurskų šeimoje jautė visų jos narių rūpestį. Įdomu, kad Juozą berniukas vadino tiesiog Juozapu, o Marijoną – ponia Bagurskiene.

Vokiečiams traukiantis, netoli Bagurskų namų buvęs degtukų fabrikas buvo susprogdintas. Per bombardavimus šeima slėpdavosi sode įrengtoje slėptuvėje. Kartą išsigandęs Maksimas liko tarp namo ir slėptuvės. Bagurskų dukra Danutė išbėgo jo pasiimti ir per sprogimus parnešė berniuką į slėptuvę. Maksimas šį įvykį prisiminė visą gyvenimą.

1944 m. Maksimo tėvas, kuriam pavyko išgyventi prisijungus prie partizanų, grįžo ir pasiėmė sūnų iš Bagurskų. Vėliau Maksimas kuriam laikui pateko į žydų vaikų namus. Atsiskyrimą nuo Bagurskų jis prisiminė kaip skaudžią patirtį.

Tačiau Bagurskų ir Broerių ryšys karui pasibaigus nenutrūko. Maksimo motina grįžo iš Štuthofo koncentracijos stovyklos ir Broerių šeima vėl susijungė. Maksimas vėliau vasaros atostogas leisdavo pas Bagurskus. Kartu su jų vaikais jis padėdavo ūkyje – prižiūrėdavo karvę, arklį ir kiaules.

Sovietų valdžiai sugrįžus Bagurskai neteko beveik viso turto, tačiau šeima išvengė tremties į Sibirą.

Po daugelio metų Maksimas paklausė Bagurskų dukters Aldutės, kodėl jos tėvai ryžosi priimti ir gelbėti žydų vaiką, nors taip rizikavo visa savo šeima. Aldutė pateikė labai žemišką paaiškinimą: jų brolis Vytautas buvo neįgalus, todėl ateityje ūkiui būtų reikėję vyro, galinčio dirbti. Pats Maksimas prisiminė, kad toks paprastas atsakymas jį nustebino. Šis prisiminimas nebūtinai paaiškina visus Juozo ir Marijonos motyvus.

Maksimas Broeris užaugo, baigė Kauno politechnikos institutą, o 1972 m. su žmona ir dukra emigravo į Izraelį.

Juozas Bagurskas mirė 1970 metais.