Marijona Bagurskienė su vyru Juozu ir vaikais gyveno Mikalinavoje, netoli Kauno. Šeima vertėsi ūkiu ir turėjo nedidelę parduotuvę. Bagurskai augino dukras Danutę ir Aldutę bei neįgalų sūnų Vytautą.

Bagurskai buvo tikinti šeima. Maksimo Broerio prisiminimuose išliko įdomi jų namų gyvenimo detalė: nustatytu metu šeimos nariai kartu melsdavosi, tačiau jų slepiamo žydų berniuko melstis nevertė.

1944 m. į Bagurskų namus pateko trejų metų Maksimas Broeris. Berniukas buvo gimęs 1941 m. sausio 1 d. Kaune. Jo motina Roza (Reizel) Ring buvo kilusi iš Pabradės, tėvas Šlomas (Šleimė) Broeris – iš Šiaulių. Abu buvo siuvėjai. Vokiečių okupacijos metais šeima buvo uždaryta Kauno gete.

Suradus žmones, sutikusius berniuką paslėpti, prie geto tvoros buvo papirktas sargybinis ir Maksimas iš geto išneštas bulvių maiše. Jis buvo perduotas Bagurskams.

Marijonos namuose Maksimas tapo tarsi dar vienu šeimos vaiku. Iš pradžių daugiausia jidiš kalbėjęs berniukas greitai išmoko lietuviškai. Siekiant jį apsaugoti, Maksimas buvo pakrikštytas ir pavadintas Albinu Bagursku.

Maksimo atsiminimai leidžia pažinti Marijoną ne tik kaip žydų gelbėtoją, bet ir kaip žmogų. Ji mokė berniuką visada sakyti tiesą ir aiškino jam, kad Dievas viską mato ir girdi. Vaikui tai sukėlė visiškai natūralų klausimą – kaip Dievas gali juos matyti ir girdėti būdamas taip toli. Nors pati Marijona buvo tikinti, Maksimo, kaip žydų vaiko, melstis ji nevertė.

Suaugęs Maksimas prisiminė ir savo kreipinį į globėją – jis ją vadino ponia Bagurskiene.

Bagurskų namuose Maksimą nuo pašalinių reikėjo slėpti. Kartais jis slėpdavosi palėpėje kartu su neįgaliu Bagurskų sūnumi Vytautu, kuris pats vengė galimo išvežimo darbams į Vokietiją.

Vokiečiams traukiantis iš Kauno apylinkių buvo susprogdintas netoli Bagurskų namų stovėjęs degtukų fabrikas. Per bombardavimus šeima slėpdavosi sode iškastoje slėptuvėje. Vieno sprogimo metu Maksimas išsigandęs liko prie namų. Bagurskų dukra Danutė išbėgo jo pasiimti ir parnešė į slėptuvę.

1944 m. Maksimo tėvas grįžo ir pasiėmė sūnų iš Bagurskų. Vėliau berniukas atsidūrė žydų vaikų namuose, kur, jo prisiminimu, trūko maisto ir buvo šalta. Tačiau Marijonai Maksimo globa tuo nesibaigė. Ji kartu su dukromis ateidavo prie vaikų namų ir, vaikams išėjus pasivaikščioti, perduodavo Maksimui sotesnio maisto. Maksimo liudijime minima, kad galiausiai jis prašė jos nebeateiti, nes kiti vaikai pavydėdavo jam gaunamo maisto.

Maksimo motinai grįžus iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, Broerių šeima vėl susijungė. Tačiau ryšys su Bagurskais išliko. Maksimas vasaros atostogas leisdavo jų namuose, kartu su Bagurskų vaikais dirbdavo kasdienius ūkio darbus, prižiūrėdavo gyvulius.

Maksimo prisiminimuose išliko ir Marijonos požiūris į sovietų valdžią. Ji buvo priešiškai nusiteikusi sovietinio režimo atžvilgiu ir Hitlerį bei Staliną vertino vienodai neigiamai. Sovietams sugrįžus Bagurskai neteko beveik viso savo turto, tačiau šeima nebuvo ištremta į Sibirą.

Po daugelio metų Maksimas paklausė Bagurskų dukters Aldutės, kodėl jos tėvai, rizikuodami savo šeima, jį priėmė. Aldutė atsakė, kad jų brolis Vytautas buvo neįgalus, todėl ūkiui ateityje būtų reikėję vyro, galinčio dirbti. Maksimas prisiminė, kad toks paprastas atsakymas jį nustebino. Tai yra vėlesnis dukters pateiktas šeimos paaiškinimas, todėl jo negalima laikyti vieninteliu Juozo ir Marijonos apsisprendimo motyvu.

Marijona Bagurskienė mirė 1971 metais. 2019 m. Yad Vashem Marijoną ir Juozą Bagurskus pripažino Pasaulio tautų teisuoliais, byla Nr. 13907. Jų apdovanojimai artimiesiems įteikti 2022 m. Vilniuje.