Jadvyga Baublienė, mergautine pavarde Valentinavičiūtė, gimė 1920 m. spalio 18 d. Šią gimimo datą ir mergautinę pavardę savo prisiminimuose nurodo jos anūkė Rytė Baublytė.

Antrojo pasaulinio karo metais Jadvyga su vyru Sergijumi Baubliu gyveno Kauno priemiestyje. Jie jau augino mažą sūnų Petriuką, o Jadvyga laukėsi antro vaiko. Kartu su šeima gyveno Jadvygos jaunesnioji sesuo Marytė ir Sergijaus tėvai. Jų namai buvo nedideli – dviejų miegamųjų butas.

Nepaisant ankštų gyvenimo sąlygų ir rizikos visai šeimai, Baublių namuose prieglobstį rado dešimtmetė žydų mergaitė Rachilė Bliumental.

Rachilė prieš karą gyveno Kaune. Jos motina Esia Sandler buvo gimusi Kaune, tėvas dirbo elektriku ir turėjo savo įmonę. Mergaitė lankė privačią „Švabės“ žydų mokyklą. Per šeimos draugą Valčiūną buvo užmegztas ryšys su Baubliais ir Rachilė pateko į Sergijaus šeimą. 

Siekiant nuslėpti jos žydišką kilmę, Rachilei buvo suteikta Lenos Vorobjovos tapatybė. Ji turėjo sakyti esanti rusė, kurios motina buvo lietuvė.

Frontui artėjant prie Kauno, Jadvyga nusprendė, kad šeimai metas išvykti. Jadvyga žinojo, kur kaime gyvena jos artimieji, ir šeima kartu su Rachile persikėlė į Bružės kaimą Vilkijos apylinkėse. Ten juos priėmė malūnininkų šeima. 

Tai buvo didelė žmonių grupė, kurią karo sąlygomis reikėjo apgyvendinti ir išmaitinti. Iš kaimo Rachilė matė Kauno pusėje kylančius dūmus. Vėliau paaiškėjo, kad buvo likviduojamas Kauno getas. Rachilės motina Esia buvo išvežta į Štuthofą, kur 1945 m. sausio 18 d. mirė nuo dėmėtosios šiltinės. 

Po karo Baublių šeima augino tris sūnus – Petrą, Leonardą ir Gediminą. Vidurinysis sūnus Leonardas vėliau baigė Kauno politechnikumą, kuriame daugelį metų dirbo jo tėvas Sergijus.

1977 m. Jadvyga Baublienė kartu su Sergijumi buvo pripažinta Pasaulio tautų teisuole. Sergijus jau buvo miręs, todėl šeimos apdovanojimus Izraelyje priėmė Sergijaus brolis Rostislovas (Rostis) Baublys, architektas ir bibliofilas, gyvenęs Didžiojoje Britanijoje. 

Anūkės Rytės Baublytės prisiminimuose Jadvyga iškyla kaip puiki šeimininkė. Didžiąją gyvenimo dalį ji rūpinosi namais. Pasak pačios Jadvygos pasakojimų, jaunystėje ji buvo baigusi namų ruošos ūkio mokyklą. Šie įgūdžiai buvo juntami kasdienybėje: ji skaniai gamino, konservavo, o namuose palaikė aiškią tvarką.

Anūkė Rytė Baublytė prisimena, kad apie Rachilės gelbėjimą šeimoje buvo pasakojama vaikams sulaukus amžiaus, kai jie galėjo suprasti šią istoriją. Senelių namuose buvo knyga „Ir be ginklo kariai“; joje radusi pasakojimą apie gydytoją Petrą Baublį ir savo senelius, Rytė paklausė močiutės, kaip viskas vyko.

Pasak Rytės, Rachilė ir jos tėvas nenutraukė ryšių su Baublių šeima. Iki pat savo mirties Rachilė kartais paskambindavo ir siųsdavo naujametinius sveikinimus. Sovietmečiu iš Šveicarijos, kur Rachilė gyveno po karo, šeima kasmet gaudavo gražius sieninius kalendorius. Rachilė ir jos tėvas taip pat materialiai padėjo Jadvygai, nors ši niekada jų to neprašė.

Rytės užrašytas močiutės pasakojimas atskleidžia, kaip Baubliai rūpinosi vaikais karo metų nepritekliuje. Kai Rachilė jau gyveno jų namuose, sūnui Petrui buvo treji metai. Vieną rytą pusryčiams namuose buvo tik vienas kiaušinis. Jadvyga garsiai svarstė, ką daryti: vaikų du, o kiaušinis tik vienas. Sergijus pasiūlė padalyti jį pusiau ir duoti abiem vaikams.