Gydytojas Petras Baublys daug prisidėjo prie vaikų gelbėjimo Holokausto metu. 1942-1944 m. jis dirbo Kauno kūdikių namų direktoriumi. Nuo 1942 m. jis palaikė ryšius su antifašistine geto organizacija, kuri per rašytoją Danutę Čiurlionytę-Zubovienę ir jos vyrą Vladą Zubovą bendravo su gydytoju. P.Baubliui sutikus priimti vaikus, pas jį atvykusios R.Golachienė ir R.Rozentalienė susitarė dėl vaikų perdavimo. Vaikai būdavo atnešami ir kaip pamestinukai paliekami prie kūdikių namų durų. P.Baubliui aktyviai padėjo medicinos seserys Elena Uborevičienė ir Pranė Vitonytė.

1942–1944 metais P.Baublys dirbo Kauno kūdikių namų “Lopšelis” direktoriumi. Anuo metu už vaikų gelbėjimą ne tik virš jo, bet taip pat virš jo vaikų–Sigitos (Sučilienė), Alio, Jurgio, žmonos Joanos ir kitų artimųjų dieną–naktį kybojo “Damoklo kalavijas”. Mat, Kauno gestapas pastebėjo, jog P.Baubliui tapus “Lopšelio” direktoriumi, pamestinukai pradėjo byrėti į “Lopšelį” tarsi iš gausybės rago.

GYDYTOJAS ALIS BAUBLYS apie tėvą pasakoja:

“Šalia vaikų namų buvo žydų getas. Vietiniai žydai su tėvu lyg ir buvo susitarę: atnešdavo naktį kūdikius ir palikdavo prie durų. Jie buvo įforminami kaip pamestinukai ir augo tuose namuose. Suprantama, visas personalas žinojo iš kur tie vaikai, ir visi solidariai tai darė”.

KNYGOJE "IR BE GINKLO KARIAI" (M.Elinas, D.Galpernas, 1967) apie P.Baublio darbą pasakojama taip:

“…Tamsa gaubia Vilijampolę. Jos priedangoje šį vakarą reikia išnešti iš geto trejų metų Tamarą Ratnelytę. Pogrindininkė Ida Šaterienė laukia, kol mergytė užmigs. Tuomet ją įdės į lagaminą, kurį laiko paruoštą mergaitės tėvas. Prie tvoros budi “landžiojimo pro tvorą specialistas” P.Šateris. O svarbiausia–gydytojas Baublys žino, kad šiąnakt bus “pamestinukas” ir pas jį taip pat budi ir laukia patikimi žmonės. Bet mergaitė taip ir neužmiega.

Kitą vakarą, medicinos seselė Š.Berelovičienė įšvirkščia mergaitei liuminalio. Gavęs vaistų vaikas pagaliau užmerkia akis ir ramiai alsuoja. Šį kartą pasprukti iš geto pavyksta. Ir štai išimta iš lagamino mieganti mergaitė jau guli prie “Lopšelio” durų.

Šaterienė paspaudžia skambučio mygtuką, o pati pasislepia. Praeina minutė, kita. Kiekviena minutė pasislėpusiai moteriškei atrodo tarsi amžinybė. Durys vis neatsidaro.

Staiga pasigirsta bildesys–atvažiuoja mašina, pilna uniformuotų gestapininkų. Sustos ar nesustos? Mašina praūžia pro šalį ir vėl sunki, slegianti tyla ir įtemptas laukimas. Pagaliau… Durys prasiveria ir moteris baltu chalatu pasiima vaiką…”.

Iš straipsnio " Gyvybės sargybinis"

PEDIATRĖS ELENOS MIKNEVIČIENĖS PRISIMINIMAI apie P.Baublio darbą skamba taip: “Marcelė Jasaitytė, nuo 18 metų amžiaus globojusi našlaičius šiose namuose, įnešė į P.Baublio kabinetą mažą stalelį, padengė gražia balta staltiesėle, padėjo iškeptą, dar karštą žąsį. Pastatė butelį konjako, didoką kavos puodelį ir mandagiai pakvietė “svečius” atsikvėpti nuo sunkaus darbo.

Gestapininkai sutiko. Pakilo nuo knygomis, popieriais apkrauto stalo ir mielai ėmė vaišintis. P.Baublys (puikiai mokėjęs vokiečių kalbą–a.p.) vis pasakoja įvairias įdomias istorijas, anekdotus… Gestapininkai pasijunta “pavargę” ir išvyksta pažadėdami darbą užbaigti kitą kartą.”

Toliau autorė rašo: “Sklido kalbos, kad taip plačiai žinomas gydytojas turi būti turtingas. Tai netiesa. Petras Baublys gydė be atlyginimo, nemokamai. Kai jis Vilniuje statėsi kuklų namelį, lėšų skolinosi iš draugų, nes savų neužteko, nors statybinės medžiagos tada buvo nepalyginamai pigesnės negu dabar.”

Patvirtinu [Straipsnio autorius Vidmantas Jonas Vitkauskas]  gerbiamos E.Miknevičienės žodžius. Buvau P.Baublio kaimynu, kreipiausi į jį pagalbos ir ją gavau. Iki šiol prisimenu jo namus. Dažnai pro juos eidavau, nes prieš keturiasdešimt metų, už šimto metrų nuo jo namų į Sapieginės kalvų pusę dar dygo baravykai. Tokiu pat atstumu į priešingą pusę–pakilus mišku į kalniuką–buvo Antakalnio kapinių tvora. Ten amžinam poilsiui prisiglaudė tai kas liko iš P. Baublio kūno po garsiosios “Gydytojų lėktuvo” katastrofos (1973.12.16, 19.10val.) prie Maskvos, kurioje kartu su “paskutine visų respublikos mamų viltimi” žuvo Lietuvos pediatrijos žiedas: profesorė Liudmila Steponaitienė, gydytoja Ona Surplienė, docentas Raimondas Lučinskas, šeši ekipažo nariai ir 45 keleiviai. Po to, pasenusio modelio lėktuvų Tu–124 skrydžiai Tarybų Sąjungoje buvo nutraukti.

Taip Lietuva neteko žmogaus, kuris visada konsultuodavo iš tolimiausių vietovių besikreipiančius tėvus nežiūrėdamas ar tai buvo diena ar gili naktis.