Janina Bižienė gimė 1921 metais. Kartu su vyru Juozu Bižiu ji gyveno Radvilionių kaime Veisiejų krašte.

1943 metais Bižių šeima įsitraukė į iš Kauno geto pabėgusių Fridkauskų šeimos vaikų gelbėjimą.

Fridkauskai buvo kilę iš Kapčiamiesčio. Iki karo šeima ten turėjo parduotuvę, kurią lankydavo daugelis aplinkinių kaimų gyventojų. Trys šeimos vaikai – Sara, Liza (Lėja) ir Ben Cionas – karo metais pateko į Kauno getą. 1943 m. jiems pavyko pabėgti ir su lietuvio vežiko pagalba pasiekti gimtojo Kapčiamiesčio apylinkes.

Iš pradžių pabėgėlius slėpė Žarnauskų šeima Barčių kaime. Vėliau, policijai pradėjus jų ieškoti, į gelbėjimo grandinę įsitraukė Levulių šeima. Albina Levulienė susitarė su savo broliu Juozu Bižiu, kad Bižių šeima priims Sarą Fridkauskaitę.

Juozui pavyko gauti Sarai suklastotus dokumentus rusiška pavarde. Su šia tapatybe Sara galėjo gyventi ne slapstydamasi ir net dirbti samdine. Vėliau į Juozo ir Janinos Bižių namus persikėlė ir Liza (Lėja) Fridkauskaitė. Ji čia liko iki žydų persekiojimo pabaigos 1944 metais.

Gelbėjimas vyko kaimo aplinkoje, kur svetimo žmogaus atsiradimas galėjo būti pastebimas, o už pagalbą žydams grėsė pavojus ne tik gelbėtojui, bet ir jo šeimai. Bižių namai tapo viena iš kelių tarpusavyje susijusių slėptuvių, leidusių Fridkauskų vaikams išgyventi.

Papildomi šeimos liudijimai

Pagal anūkės Rūtos liudijimą, surinktą projekto autoriaus tėvo, Janina Bižienė, mergautine pavarde Dzemydaitė, gimė 1921 m. balandžio 17 d., mirė 2014 m. sausio 1 d. Rūta pasakojo, kad seneliai gyveno Radvilionių kaime Veisiejų apylinkėse. Šeima turėjo apie šešis hektarus žemės; rankraštyje taip pat minima, kad ūkis buvo nedidelis ir šeimos gyvenimas reikalavo nuolatinio darbo.

Anūkės prisiminimais, karo metais šeima veikė drauge su Levuliais, o giminaičiai ryžosi padėti persekiojamiems žydams. Užrašuose minima ir Janinos giminystė su Levulių šeima, tačiau dalis ryšių rankraštyje nevisiškai aiškūs, todėl jie netvirtinami be papildomo patikrinimo.

Po karo, anot Rūtos, šeimos žemė buvo nacionalizuota, teko dirbti kolūkyje. Janina ir Juozas rūpinosi vaikais, laikė gyvulius, augino daržoves ir daug dirbo. Anūkė ypač prisiminė senelių darbštumą, o pokario vargus apibūdino kaip nuolatinę kasdienybės dalį. Šie asmeniniai prisiminimai papildo Janinos gelbėtojos biografiją jos gyvenimo po karo istorija.