Juozas Bižys gyveno Radvilionių kaime, Veisiejų krašte. Antrojo pasaulinio karo metais jo ir žmonos Janinos namai tapo prieglobsčiu iš Kauno geto pabėgusioms žydėms – Fridkauskų šeimos seserims.

Fridkauskų šeima prieš karą gyveno Kapčiamiestyje ir turėjo parduotuvę. Šeimos tėvas mirė 1938 metais. Prasidėjus karui trys šeimos vaikai – Sara, Liza (Lėja) ir Ben Cionas – atsidūrė Kauno gete. 1943 metais jiems pavyko pabėgti. Pažįstamas Chmieliauskas, tuo metu dirbęs Kauno filharmonijoje, surado lietuvį vežiką, sutikusį juos nuvežti atgal į Kapčiamiesčio apylinkes, kur jie tikėjosi sulaukti pagalbos iš prieš karą šeimos parduotuvę lankiusių vietinių gyventojų.

Pirmasis juos priglaudė Barčių kaime gyvenęs Teofilis Žarnauskas. Žarnauskų šeima pabėgėliams įrengė slėptuves virtuvėje ir miške ir aštuonis mėnesius rūpinosi jų maistu. Tačiau policijai pradėjus aktyviai ieškoti pabėgusių žydų, teko ieškoti kitų vietų. Prie gelbėjimo prisidėjo Šadžiūnų kaime gyvenusi Levulių šeima.

Albina Levulienė kreipėsi į savo brolį Juozą Bižį, gyvenusį Radvilionių kaime, ir paprašė priimti Sarą Fridkauskaitę. Juozas sutiko. Vėliau jam pavyko Sarai parūpinti suklastotus asmens dokumentus rusiška pavarde. Tai leido merginai nebesėdėti slėptuvėje: ji galėjo gyventi viešai ir net įsidarbino samdine pas pasiturintį ūkininką.

Po kurio laiko į Bižių namus persikėlė ir Saros sesuo Liza (Lėja) Fridkauskaitė, vėliau Kurliandčik. Ji pas Bižius išbuvo iki nacių okupacijos pabaigos 1944 metais. Jų brolį Ben Cioną tuo metu daugiausia slėpė Levulių šeima.

Taigi Bižių pagalba neapsiribojo vien trumpalaikiu prieglobsčiu. Juozas priėmė persekiojamas merginas į savo namus, o Sarai parūpindamas netikrą tapatybę suteikė galimybę gyventi daug mažiau įtarimų keliančiu gyvenimu už slėptuvės ribų.

Išgelbėtieji po karo išvyko į Izraelį, tačiau ryšiai su juos gelbėjusiais žmonėmis nenutrūko –išgelbėtieji palaikė artimus ryšius su savo gelbėtojais.