Aleksandras Bielskis su žmona Zofija iki karo gyveno Kuršėnuose, dirbo avalynės siuvėju – aulininku, draugavo su bendradarbio Chackelio Fleišerio šeima. Prasidėjus karui, A. Bielskis su šeima pasislėpė kaime pas pažįstamus, vėliau persikėlė gyventi į Šiaulius.  Šiauliuose ir vėl susitiko Chackelį savo darbovietėje.

Gete Chackelis vedė antrą kartą. Kartais Chackelis atsiskirdavo nuo į getą grįžtančios kolonos, nusigaudavo į Bielskių namus ir ten išbūdavo visą naktį, klausydamasis žinių per radiją; ryte vėl grįždavo į darbą ir pasakodavo draugams naujienas iš fronto. Pagrindinė pagalba buvo maistas, kurį jam įdėdavo Bielskiai. Gete kiekvienas gaudavo po 190 gramų duonos per dieną. Iš sumuštinio, kurį Zosė Bielskienė įdėdavo jam, jo sesuo Batja paruošdavo priešpiečius penkiems žmonėms – Chackeliui, jo žmonai Lėjai, sau, vyrui ir dukrai. Kai išeiti iš geto buvo uždrausta, visi badavo, tada Bielskiai perduodavo maistą per tvorą. Zofija, Chackelio prašymų, kartais per tvorą permesdavo net gyvą vištą.

1943 m. A. Bielskio pagalba Lėja Fleišerienė susisiekė su pažįstamais Telšiuose, kurie ją išgelbėjo nuo sušaudymo, ir vėl paprašė prieglobsčio, nes getui grėsė sunaikinimas. Ūkininkas Liškus atvažiavo į Šiaulius arkliais, susodino Chackelį su žmona į vežimą ir slapčia išsivežė į Telšius. Laukiant Liškaus Chackelis su Lėja slėpėsi pas Bielskius.

Aleksandrą Bielskį dažnai galima sutikti Šiaulių bendruomenės patalpose. Čia jis ateina pasižmonėti, paklausyti naujienų. Bendruomenė įsirengė kuklų muziejų, kur šalia prieškarinių Šiaulių vaizdų, karo veteranų ir buvusių geto kalinių portretų yra ir jo nuotraukos, kur Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus sega jam prie krūtinės Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių. Aleksandras susirašinėja su Fleišeriais, prižiūri pirmojo Lėjos vyro – gydytojo Epšteino kapą.

Aleksandras Bielskis:

“Savo poelgio nelaikau didvyriškumu. Elgiausi taip, kaip man liepė mano sąžinė.”