Antanina buvo vyriausioji Antano ir Elenos Matuzevičių dukra. Ji augo Pašvitnyje, šeimoje, kurioje buvo vertinamas darbas, tikėjimas ir žmogaus gyvybė. Dar vaikystėje išmoko rūpintis kitais — padėjo tėvams ūkyje, prižiūrėjo jaunesnius brolius ir seseris, o laisvalaikiu megzdavo, siuvinėdavo, kepdavo skanius tortus.

Per vokiečių okupaciją, būdama paauglė, Antanina aktyviai prisidėjo prie trimečio žydų mergaitės Chavivos Zivaitės ir jos artimųjų gelbėjimo. Ji nešė maistą, palaikė ryšius tarp slėptuvių, padėjo saugiai organizuoti perkėlimus pas patikimus žmones. Kiekvienas žingsnis laukuose ir miško takais galėjo būti paskutinis — tačiau Antanina nedvejodama veikė taip, kaip liepė sąžinė.

Kai 1948 m. prasidėjo masiniai trėmimai, Antanina sugebėjo pabėgti ir kurį laiką slapstėsi Kaune. Šeimos liudijimu, ją priglaudė tie patys žydai, kuriuos Matuzevičiai buvo gelbėję karo metais — taip istorija sugrąžino gerumą atgal.

Vėliau Antanina baigė vandens ūkio projektavimo studijas ir dirbo projektavimo institute. Sukūrė šeimą, su vyru Petru Povilu užaugino du vaikus — Rūtą ir Petrą. Ji visą gyvenimą išliko jautri ir rūpestinga, išlaikė ryšį su išgelbėtąja Chaviva ir jos šeima.

Už drąsą ir žmogiškumą 1981 m. Antanina Matuzevičiūtė-Briliuvienė buvo pripažinta Pasaulio tautų teisuole.