Feliksas ir Teklė Bušauskai gyveno Aukštadvario valsčiuje Guronių kaime. Šeimoje buvo aštuoni vaikai. Bušauskai gerai pažinojo žydų Kalamickų šeimą, ūkininkavusią už 3-4 kilometrų nuo Guronių esančiame Sepijoniškių kaime. Prasidėjus karui, Bušauskai savo sodyboje slėpė 8 žydus: Iciką Kalamicką, jo žmoną Idą Kalamickienę, jų sūnus Jakovą ir Dovydą, Idos Kalamickienės dvi seseris – Šeiną ir Rają su mažamečiu sūnumi Emanueliu. Priklausomai nuo aplinkybių, žydai slėpdavosi gyvenamojo namo rūsyje ar palėpėje, pirtyje, daržinėje ant šieno. Iškilus kratos pavojui, Feliksas Bušauskas pakinkė arklį ir, bijodamas ilgai delsti, dienos metu išvežė besislapstančius pas Klėriškių kaimo gyventojus Dimšą, vėliau pas Paškauskus, kur jie sulaukė karo pabaigos.

Netrukus po to Feliksas (vyresnysis) mirė, Teklė liko gyventi Guronių kaime. Kai kurie vaikai liko gyventi su mama, kiti ją lankydavo.

Feliksas (jaunesnysis) buvo baigęs siuvėjų kursus ir visą gyvenimą dirbo siuvėju. Gyveno Kaune, buvo vedęs Oną ir turėjo tris sūnus.

Kazė iš Guronių persikėlė į Kaišiadoris, o iš Kaišiadorių į Žaslius. Žasliuose susipažino su Leonu Bužavu, našliu turėjusiu du paaugusius vaikus. Kazė ir Leonas susituokė ir susilaukė dar vieno vaiko.

Albina ištekėjo už 18 metų už ją vyresnio Petro Dakinevičiaus. Petras dirbo alaus darykloj, šeima gyveno Prienų rajone. Albina ir Petras susilaukė trijų vaikų. Petras mirė kuomet jauniausiam tebuvo 7eri. Vėliau, turėdama pasirūpinti vaiku ir savimi Albina dirbo įvairius darbus – dirbo kolūkyje, taip pat mokykloje. Kurį laiką gyveno Trečionyse, vėliau, vaikų iniciatyva persikraustė į jų statomus namus Stakliškėse.