Benigna (vyresnioji) ir Antanas susituokė XX amžiaus pradžioje. Pora turėjo 31 hektaro ūkį Telšių rajone, Degučių kaimo vienkiemyje. Šeima susilaukė keturių vaikų – Stefanijos, Benignos, Aloyzo ir Genovaitės. Visi šeimos nariai dirbo ūkyje, kartais samdydavosi sezoninius darbininkus. Vokiečių okupacijos metais Budzinksų šeimoje slėpėsi jų pažįstamos Šochotų šeimos vaikas Joshua, tuo metu buvęs tik 9 metukų. Vyresnės Budzinksų šeimos dukros – Benigna ir Stefanija buvo itin aktyviai įsitraukusios į pagalbą.

Pasibaigus karui Budzinksų šeima 6 metams buvo ištremta. Sūnus Aloyzas į tremtį išvažiavo su žmona, kuri nenorėjo skirtis su vyru. Tremties pavyko išvengti tik dukroms Stefanijai ir Benignai – Stefanija pasislėpė Šiauliuose ir pasikeitė pavardę, o Benigna su vokiečiais traukėsi link Drezdeno, ir nors pabėgimas nebuvo sėkmingas, į tremtį jos neišvežė.

Benigna apsigyveno ir visą gyvenimą gyveno Klaipėdoje. Mokėjo vokiečių ir prancūzų kalbas. Nemažai bendravo su vokiečiais ir vokiškai kalbėjo taip puikiai, jog nevisiems pavykdavo suprasti Benignos kilmės. Šeimos nesukūrė, o jai saldainius nešusiam ir ją merginusiam sekretoriui greitai parodė duris. Iki pensijos dirbo vaistinėje, sovietmečiu vairavo vokišką sunkvežimį vaistinės reikmėms. Buvo savarankiška ir labai tvirta moteris.