Benigna ir Antanas susituokė XX amžiaus pradžioje. Pora turėjo 31 hektaro ūkį Telšių rajone, Degučių kaimo vienkiemyje. Šeima susilaukė keturių vaikų – Stefanijos, Benignos, Aloyzo ir Genovaitės. Visi šeimos nariai dirbo ūkyje, kartais samdydavosi sezoninius darbininkus. Vokiečių okupacijos metais Budzinksų šeimoje slėpėsi jų pažįstamos Šochotų šeimos vaikas Joshua, tuo metu buvęs tik 9 metukų. Vyresnės Budzinksų šeimos dukros – Benigna ir Stefanija buvo itin aktyviai įsitraukusios į pagalbą.

Pasibaigus karui Budzinksų šeima 6 metams buvo ištremta. Tremties pavyko išvengti tik dukroms Stefanijai ir Benignai – Stefanija pasislėpė Šiauliuose ir pasikeitė pavardę, o Benigna su vokiečiais traukėsi link Drezdeno, ir nors pabėgimas nebuvo sėkmingas, į tremtį jos neišvežė. Sūnus Aloyzas į tremtį išvažiavo su žmona, kuri nenorėjo skirtis su vyru.

Grįžus iš tremties Benigna ir Antanas grįžo į savo namus Degučiuose, kur iki mirties juos išlaikė ir slaugė vaikai.

Benignos ir Antano anūkas Nilas apie senelius atsiliepia, kaip apie geros širdies patriotus, kuriems buvo geriau duoti nei imti, pasiaukoti nei kitą išduoti.