Petronėlė Buožienė, mergautine pavarde Žalytė, gimė apie 1894 m. Antano Žalio ir Marcijonos Keinytės šeimoje. 1927 m. vasario 22 d. Žemalės bažnyčioje ji susituokė su Vincentu Buožiu. Santuokos metu Petronėlei buvo 32 metai, Vincentui – 31-eri. Vincentas buvo ūkininkas, gyvenęs Račių kaime Žemalės parapijoje.

Antrojo pasaulinio karo metais Petronėlė su vyru Vincentu Buožiu tapo viena iš šeimų, padėjusių išgyventi Elai Geimanaitei, vėliau Šapirienei.

Iki karo Ela su tėvais, seserimis ir broliais gyveno Nevarėnuose. Prasidėjus nacių okupacijai šeima buvo išvaryta į Viešvėnų stovyklą. Elos tėvas ir broliai buvo nužudyti, o Ela, jos sesuo Dora ir motina atsidūrė Gerulių stovykloje. Merginos būdavo siunčiamos dirbti pas aplinkinius ūkininkus ir uždirbtu maistu dalydavosi su motina. Vėliau jų motina taip pat buvo nužudyta.

Ela ir Dora pabėgo ir kurį laiką slapstėsi pas Uršulę ir Konstantiną Žutautus Dadotkų kaime, paskui pas Stanislavą ir Raimondą Buknius Užpelkiuose. Kai ir ten pasidarė pavojinga, Stanislava Buknienė kreipėsi į savo giminaitę Petronėlę Buožienę. Petronėlė sutiko Elą priimti.

Buožių namuose Ela galėjo gyventi palyginti laisvai – aplinkiniams ji buvo pristatoma kaip tolima giminaitė. Tam padėjo jos išvaizda ir aplinkybės: Ela buvo šviesiaplaukė ir gerai kalbėjo lietuviškai.

Būtent apie Petronėlę Ela paliko vieną šilčiausių savo gelbėtojų prisiminimų. Ji vadino Petronėlę „auksinės širdies žmogumi“. Ela prisiminė ir labai konkrečią kasdienybės detalę: Petronėlė stengdavosi jai atiduoti geresnį maisto kąsnį ir sakydavo, kad mergaitė nebeturi mamos, kuri ją mylėtų ir ja pasirūpintų.

Ši detalė daug pasako apie Petronėlės santykį su išgelbėta mergina. Ela Buožių namuose buvo ne tik slepiama nuo persekiotojų – ja buvo rūpinamasi kaip jaunu žmogumi, netekusiu savo šeimos.

Tačiau pavojus priartėjo ir prie Buožių. Pasklido kalbos, kad jų namuose slepiama žydė. Supratusi, kad Elos gyvybei ir pačiai šeimai gresia tiesioginis pavojus, Petronėlė pati išvežė Elą pas savo seserį Oną Gelžinienę į Žibikų kaimą. Ten Ona ir Jonas Gelžiniai toliau ją globojo, ir Ela sulaukė karo pabaigos.