Vincentas Buožis buvo kilęs iš Račių kaimo Žemalės parapijoje. Senuosiuose bažnytiniuose dokumentuose šeimos pavardė rašoma Božis. Vincento tėvai buvo Jonas Božis ir Barbora Žilakauskaitė. Buožių giminės ryšys su Račių kaimu siekė bent XIX a. pabaigą – čia gyveno ir Vincento tėvas Jonas, kurio tėvai buvo Antanas Božis ir Agota Dergintytė.

Vincentas buvo ūkininkas. 1927 m. vasario 22 d. Žemalės bažnyčioje jis susituokė su Petronėle Žalyte, Antano Žalio ir Marcijonos Keinytės dukra.

Antrojo pasaulinio karo metais Vincentas su žmona Petronėle Buožiene priglaudė nuo nacių persekiojimo besislapstančią Elą Geimanaitę, vėliau Šapirienę.

Ela buvo kilusi iš Nevarėnų. Jos tėvai prieš karą augino šešis vaikus. Prasidėjus okupacijai šeima buvo išvaryta į Viešvėnų stovyklą. Tėvas ir broliai buvo nužudyti, o Ela, jos sesuo Dora ir motina pateko į Gerulių stovyklą. Vėliau buvo nužudyta ir merginų motina.

Ela ir Dora sugebėjo pabėgti. Jų išlikimas priklausė nuo ištisos vietinių žmonių pagalbos grandinės: merginos slapstėsi pas Žutautus, vėliau pas Buknius. Kai ten pasilikti tapo per daug pavojinga, Stanislava Buknienė paprašė savo giminaitės Petronėlės Buožienės padėti Elai. Buožių šeima ją priėmė.

Buožių namuose Ela nebuvo laikoma nuolatinėje slėptuvėje. Kadangi buvo šviesiaplaukė ir gerai kalbėjo lietuviškai, ji galėjo būti pristatoma kaip tolima šeimos giminaitė ir gyventi kartu su namiškiais.

Išgelbėtosios atsiminimuose ypač daug asmeninių detalių išliko apie Vincento žmoną Petronėlę. Ela ją prisiminė kaip nepaprastai šiltą moterį, kuri rūpinosi be motinos likusia mergina ir stengdavosi jai atiduoti geresnį maisto kąsnį.

Laikui einant pasklido kalbos, kad Buožiai savo namuose slepia žydę, todėl Elą teko skubiai perkelti. Petronėlė ją nuvežė pas savo seserį Oną Gelžinienę. Ona ir Jonas Gelžiniai merginą globojo iki karo pabaigos.