Byrienė Stanislava

* 1909-1998
* apdovanota 2006

Telšių senosios kapinės
Telšiai, Lietuva

Byrienė Stanislava

55.988874
22.251561

Išgelbėjimo istorija

Iš Jakovo Gurvičiaus prisiminimų „Pasmerktųjų gelbėjimosi kelias“


[Jakovas gimė 1927, tad aprašomų įvykių metu jam buvo 15-16 metų]

Ir vėl prasidėjo mano klajonės, kol atsiradau Juozapo ir Stanislavos Byrų šeimoje, Vygantiškių kaime, maždaug 5 km nuo Telšių.
Apie Kalnėnų, Vygantiškių ir Buožėnų kaimus (4–5 km nuo Telšių) noriu parašyti atskirai.
Kai ten atsidūriau, man pasirodė, kad papuoliau į kitą pasaulį. Pasijutau laisvu žmogumi.
Šiuose kaimuose gyveno žydų atžvilgiu draugiškai nusiteikę valstiečiai. Mums, besislapstantiems, čia visada buvo atdaros durys, visada atsirasdavo lėkštė maisto ir lova pernakvoti.
Visi šių trijų kaimų gyventojai padėjo žydams. Ten slapstėsi Abramas Desiatnikas, seserys Roza ir Dora Zyvaitės, seserys Gita ir Lėja Drukaitės, jų motina, Jehošua Šochotas, jo motina Reizl ir aš, Jakovas Gurvičius.
Vienu metu mano draugas Abramas Desiatnikas kuriam laikui buvo mane įtaisęs į kunigų seminarijos dvarą, esantį maždaug 2 km nuo Telšių – Džiuginėnų kaime. Tame dvare, vadinamajame seminarijos palivarke, gyveno kelios šeimos: Eidintai (pas juos aš apsigyvenau), Šimkai ir Tekoriai.
Noriu pažymėti, kad visos trys šeimos man labai padėjo. Ten gyvenau be baimės, dirbau ir buvau gerai pavalgęs. Visi rūpinosi manimi kaip savo vaiku. Ypač daug padėjo Adelė Eidintaitė. Tik vienuolikos metų, o proto turėjo kaip suaugusi moteris. Ji nuėjo į Telšius pas daktarą Plechavičių paprašyti man drabužių. Kai mūsų ieškojo gestapas, ji vėl nuėjo į Telšius – šįkart pas Adomaitį paprašyti, kad išvestų mane į nepavojingą vietą. Man ji buvo nepakeičiamas žmogus ir pirmoji pagalba bėdoje.
Šis dvaras buvo man prieglobstis apie pusantro ar du mėnesius. Naktimis tenai ganiau arklius. Po kiek laiko pasikeitė dvaro ūkvedys. Nors naujasis ūkvedys žinojo, kas aš esu ir man padėjo, tačiau aš nejutau jam pasitikėjimo ir po kiek laiko vėl išėjau į Vygantiškių kaimą, ten kelias savaites pabuvau pas Leoną Austį.
Leonas Austys ir jo žmona Petrė buvo puikūs žmonės. Birželį, kai mes šventėme Leono varduves, buvo daug svečių. Mane šeimininkas pasodino į pačią garbingiausią vietą ir pasakė: „Visų žudikų piktumui žydukas baliavoja kartu su mumis.“ Leonas Austys buvo Byros „švogeris“ – svainis.
Byrų šeima taip pat gyveno Vygantiškių kaime. Pas juos išbuvau ilgesnį laiką – 1943 metų birželį, liepą ir rugpjūtį. Susidraugavau su visais vaikais: Aldona, Modesta, Juozu ir Eugenija. Gyvendamas pas Byras daugiausia užsiimdavau miško uogų ir grybų rinkimu. Šeimininkė šias gėrybes pristatydavo į priėmimo punktą ir gaudavo už jas vadinamuosius taškus. O už taškus galėdavo nusipirkti muilo, žibalo ir kitų deficitinių dalykų, kurie buvo taip reikalingi valstiečiui. Sekmadieniais vaikščiojau po kaimus, niekas manęs nekliudė, tai buvo savotiškas poilsis po to, ką mums teko išgyventi.
Deja, turėjau palikti ir Byrų šeimą, nes šiose apylinkėse gestapas pradėjo kratas.
O buvo taip.
Rugpjūčio gale į kaimą atostogų atvažiavo vienas lietuvis, kuris tarnavo vokiečių armijoje. Jo pavardė buvo Petravičius. Jis nuėjo į kaimo šokius ir, ten pamatęs mano draugą Abramą Desiatniką, stačiai įsiuto, kad žydas atėjo į šokius. Nuėjo į Telšių policiją ir apskundė. Telšių policijoje dirbo toks Dambrauskas, kuris nekentė komunistų, tačiau simpatizavo žydams. Jis tuojau pat davė žinią į kaimą, liepė būti atsargiems, nes vokiečių kareivis pranešęs policijai. Per kitus šokius vaikinai, kurie draugavo su manimi ir su Desiatniku (Abramą Desiatniką vokietmečiu vadindavo Adomu), tą skundiką Petravičių kaip reikiant primušė ir įmetė į kūdrą. Supratęs, kad vietinė policija nieko nedaro, Petravičius nuvažiavo į Šiaulius ir pasiskundė gestapui. Po kelių dienų į kaimą atvažiavo būrys gestapininkų, ir prasidėjo kratos. Nors kaimai buvo dideli, bet greit visi sužinojo, kad ieško Desiatniko. Namuose jo nerado, Adomas lauke kasė bulves. Kai prie jo priėjo ir paklausė, kur čia ieškoti žydų, jis atsakė, kad čia yra baravykų, raudonviršių ir visokių kitokių, bet žydų tai nematęs. Gestapininkai ieškojo visą dieną, tačiau nieko nerado, o kur aš gyvenau, niekas ir nenumanė.
Vakare gestapininkai susirinko pas Kazlauską ir ten surengė geras išgertuves. Aš tada buvau pas Byras, su savo šeimininku Stanislovu sėdėjom tyliai ir galvojom, kas gi bus toliau. Staiga išgirdom beldžiant į duris. Mano šeimininkas buvo ryžtingas, tikras narsuolis, jis pasiėmė šakes, kirvį ir nuėjo atidaryti durų. O čia, pasirodo, Adomas Desiatnikas atsinešė litrą naminukės ir sako: jeigu gestapininkai gali gerti, tai ko mums neišgerti. Nespėjom išgerti, ir vėl beldžiasi. Atėjo dar vienas mūsų draugas, lietuvis Vaclovas Gricius (nuostabus žmogus, labai daug padėjo man, Adomui Desiatnikui, slapstė seseris Zyvaites). Tą vakarą jis atėjo su Roza Zyvaite. Vaclovas irgi atsinešė degtinės butelį. Žodžiu, tie gestapininkai gėrė koks kilometras nuo mūsų, o mes visai netoliese nuo jų taip pat gėrėm ir dainavom. Rytą, pabudę ir prasiblaivę, viską apsvarstėm: laikas vis dėlto pavojingas, turim visi išsiskirstyt į skirtingas puses. Mano draugas nuėjo į Alsėdžius, Rozą Zyvaitę kažkur nuvedė Vaclovas Gricius, o aš nuėjau pas vienus lietuvius, kurie turėjo ryšių su adventistais. Jų paprašiau kaip nors pranešti mano mamai, kad man reikia pagalbos. Tuo metu Patverių dvare, kurio valdytojas estas Johansonas irgi buvo adventistas, mama gyveno kaip rusų pabėgėlė, nors pats Johansonas žinojo, kad jinai žydė. Aš susitariau su mama, kad išeisiu ant Žarėnų kelio. Man buvo liepta laukti, kol privažiuos brička, kurioje sėdės apkūnus vyras ir moteris su skėčiu. Jie turės mane paimti. Taip ir buvo. Jie atvežė mane į dvarą, prabuvau aš ten su savo mama tris keturias dienas. Sužinojau svarbiausias naujienas – mano sesuo gyva ir turi sūnų. Pasirodo, kartą ji jau buvusi dideliame pavojuje, mamai laiške Rūta rašė, kad ją ruošiasi užmušti...

Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus

Išgelbėti žmonės:

Yakov Gurvich

55.988874
22.251561

Byros

Byros

Byrų šeima 1930

Yakov Gurvich

Turite informacijos apie teisuolius?
Susisiekite su mumis

Architektas  Tauras Budzys 

t.budzys@gmail.com 

+37069824490

Menotyrininkė  Barbora 

Karnienė 

barbora.karniene@gmail.com 

+37068821523

© 2022 teisuolių atminimas

  • Instagram
  • Facebook
Dėkojame prisidėjusiems
prie projekto:

Jonas Gencevičius

Gediminas Kemeklis

Nicolas Ortiz

Vida Koncevičienė

Poilsio namai "Žiogelis"

Reuven Taibel

Lev Šifrin

Izrail Šifrin

Regina Gedžienė

Žilvinas Neliubšis

Juozas Straupis

Mindaugas Šnipas

Vitalija Čiurinskienė

Jolita Juknelevičienė

Romualdas Juknelevičius

Ramūnas Alminas

Zelbų palikuonys

Liuda Bartaševičiūtė

Rūta Lelytė

Regina Surkytė - Požerienė