Kunigui Polikarpui Macijauskui paprašius, Onos ir Bronislavo Černiauskų šeima, karo metais gyvenusi Kelmės rajono Užvenčio valsčiaus Sarakiškių kaime, ėmėsi gelbėti žydus. Jų namuose per visus karo metus pastoviai lankėsi žydų tautybės žmonės: ten jie nakvodavo ir būdavo pamaitinti. Aštuonius mėnesius šioje šeimoje pragyveno Rachelė Kacav ir Estera Krengel su savo uošvėmis Riva Glas ir Musia Blecher. Sodyba buvo prie kelio ir gyvenvietės centro, todėl reikėdavo visą laiką saugotis, kad kas nepamatytų. Genovaitės Černiauskytės (dabar Dugnienė) pareiga buvo laiku įspėti, jei kas ateina, kad bėglės spėtų pasislėpti.

Genovaitės Černiauskaitės – Dugnienės prisiminimai:

Genovaitės tėvai, Ona ir Bronislovas Černiauskai, turėjo gana didelį ūkį, apie 27 ha žemės dviejose vietose. Darbo buvo daug, todėl tėvai ir vyresnysis broils Liudas dažniausiai būdavo paskendę darbuose. Motina Ona Černiauskienė buvo labai apsukri, mokėjo suktis ūkyje. Augino daugybę žąsų, darė pagalves, antklodes. Buvo be galo darbšti. Genutė lankė Užvenčio aštuonmetę mokyklą, buvo stropi mokinė, o grįžusi turėjo padėti mamai ruošti šeimynai pietus. Namas didelis, net dviejų galų, todėl namuose netrūkdavo svečių.

[…] Tėvo užuojauta svetimam liko atminty visą gyvenimą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui mergaitei buvo vos dešimt metų. Prasidėjo sunkus laikotarpis. Namuose jautėsi įtampa. Tėvai dažnai šnibždėdavosi, tardavosi. Po kurio laiko jų namuose atsirado svetimų žmonių. Antrame namo gale, kur retai kas lankydavosi, tėvas apgyvendino nematytus žmones. Kai kurie ilgai neužsibūdavo. Pagyvendavo kurį laiką ir išvykdavo. Mergaitei buvo prisakyta niekam neatidaryti durų, neįleisti svetimų žmonių, kai tėvų nėra namuose. Namas buvo toli nuo kaimynų, todėl nereikalingų akių nereikėjo bijoti. Genutė sužinojo, kad slepiami žydai, kad apie tai su niekuo negalima pasikalbėti. Jau tada suvokė, kas jų laukia, jei bus išplepėta. Tėvai prigąsdino, kad visi būsią sušaudyti. Mergaitės pareiga buvo pasirūpinti, kad „svečiai“ būtų pavalgę, aprūpinti būtiniausiais daiktais. Tie svečiai keitėsi, bet visada kažkas gyveno. Ilgiausiai jų namuose apsigyveno (apie dvejus metus) dvi žydės moterys, dar jaunos. Tai Rachelė Kacevienė ir Estera Krengel. Jos ir pelnė didžiausią mergaitės meilę. Būta ir išgąsčio, įtarimų, kad kažkas gyvena jų namuose. Kartą atvažiavo kažkokie žmonės iš valsčiaus. Virtuvėje buvo pritarkuota bulvių, matyt, buvo ruošiami pietūs, bet mamos nebuvo namuose, tik Genutė ir tėvas. Svetimiems kilo įtarimas, kas čia gamina pietus.

[…] Genovaitė prisimena, kad tėvas sakydavo, kaip galima nepadėti niekuo nekaltiems žydams, jei jie neseniai buvo draugai […]