Antanas ir Marija Česnavičiai su savo trimis mažais vaikais gyveno didelėje sodyboje netoli Vilkaviškio. 1943 metais vietinis kunigas atnešė Česnavičiams laišką, kurį iš savo slėptuvės parašė 26 metų Lazaris Lapidus. Jis daugiau nei metus ieškojosi nuolatinės slėptuvės, todėl ir nusprendė parašyti Česnavičiams, kurie ilgą laiką buvo Lazario tėvų batų krautuvės klientai Vilkaviškyje. Pirmomis dienomis Lazaris Lapidus negavo jokio atsakymo, tačiau po kelių savaičių, kai laiškas buvo išsiųstas, Antanas Česnavičius pats atėjo į ūkį, kuriame slėpėsi Lazaris. Antanas įsodino Lazarį į vežimą su šiaudais ir nusivežė į savo namus. Nepaisydami pavojaus, kuris grėsė Antanui ir Marijai Česnavičiams bei jų vaikams, ši šeima sutiko paslėpti ir rūpintis Lazariu Lapidus. Sovietų įžengimo į Lietuvą išvakarėse Antanas Česnavičius nusprendė išvykti iš Lietuvos į Vakarus. Jis įtikino Lazarį vykti kartu, pristatydavo jį kaip savo sūnų. Tačiau bekeliaujant, jų keliai išsiskyrė. Lazaris Lapidus išvyko į Kanadą, kur gyveno jo šeimos nariai, o Česnavičiai buvo priversti grįžti į Lietuvą. Sovietai Česnavičius ištrėmė į Sibirą, ten Antanas Česnavičius 1946 metais mirė. Likusieji Česnavičių šeimos nariai sugrįžo į Lietuvą 1960 metais.