Karo metais darbininkas Jonas Čižinauskas su žmona Ona, aštuoniolikmete dukra Birute ir paaugliu sūnumi Vytautu gyveno Kaune sename mediniame name Aukštųjų Šančių pakraštyje. Jonas dirbo sargu daržovių konservų fabrike „Sodyba“, į kurį iš Kauno geto būdavo atvaroma dirbti žydų brigada. Kai getą ėmė krėsti žiaurios vaikų naikinimo akcijos, į Joną kreipėsi žydų brigadoje dirbęs geto belaisvis Šneiras Macas ir paprašė išgelbėti jo dukterėčią Navą Mitkovskają. Nors už pagalbą žydams grėsė mirtis, Jonas Čižinauskas nepabūgo pavojaus, pasidalijo žinia su žmona ir dukra Birute ir visi kartu nusprendė paslėpti vaiką. Vakarais, kai brigados grįždavo iš darbo, prie geto vartų kildavo sąmyšis, grįžtantieji būdavo tikrinami, ar neparsineša maisto. Vieną rudens vakarą per tokį sąmyšį moteris iš geto pusės pro spygliuotas vielas perdavė Birutei Čižinauskaitei į antklodę susuktą mergaitę. Būdama stipri, Birutė suspaudė glėbyje nejudrų ryšulį – geto vaikai anksti išmokdavo pajusti pavojų ir, kai reikėdavo, neišleisdavo nė garso. Birutė Čižinauskaitė ketverių Navą Mitkovskają ant rankų iš Vilijampolės per visą Kauną parsinešė į Šančius. Ėjo kiek daugiau nei 10 kilometrų. Savo sūnui Ruslanui Birutė pasakojo, kad baisiausia buvo eiti per tiltą. Patekusi pas Čižinauskus mažoji Nava iš pradžių buvo įsibauginusi, bet po kelių savaičių priprato prie globėjų, kurie ja rūpinosi kaip savo vaiku, ir šviesiaplaukė, mėlynakė mergytė pasijuto laisviau, netgi nebebijodavo išeiti pažaisti su kaimynų vaikais, o aplinkiniams buvo paaiškinta, jog ji esanti giminaitė iš kaimo. Motinai kelis kartus pavyko aplankyti Navą, bet išsiskyrimai mergaitei būdavo labai skausmingi, be to, moteris nenorėjo rizikuoti gyvybėmis, todėl nustojo lankyti mažylę. Dar vėliau Čižinauskai pasiūlė Mitkovskajai paslėpti ir jos vyresnįjį sūnų Navos brolį Šragą. Dešimtmetį Šragą iš motinos mieste paėmė taip pat Birutė ir aplinkiniais keliais parsivedė į namus. Šragai buvo įrengta slėptuvė – atitverta virtuvės kertelė, į kurią buvo galima patekti tik per virtuvės spintą. Šraga ten praleisdavo beveik visą laiką. Artėjant frontui ir vokiečiams vis labiau erzeliuojant, kaimynai ėmė vis dažniau kalbėti apie mažąją Čižinauskų įnamę. Todėl vieną dieną prie Čižinauskų namelio privažiavo vežimas, įsodino į jį Navą ir išvežė mergytę atgal į kaimą pas tėvus – bet tai buvo tik aplinkinių akims surežisuotas spektaklis. Sutemus Nava buvo vėl parvežta atgal ir nuo tos dienos slėpėsi slėptuvėje su broliu Šraga. Karo pabaigoje Čižinauskai per pažįstamus perdavė vaikų mamai į getą raštelį, kad ir ji ateitų pas juos pasislėpti, tačiau tuo metu žydų į darbus jau nebevarydavo, o geto sargyba buvo sustiprinta. Likviduojant getą moteris buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą ir ten žuvo. Vaikų tėvas buvo nužudytas Vilijampolėje dar 1941-ųjų rugpjūtį. Pas Čižinauskus vaikai išbuvo iki 1945 metų, paskui juos pasiėmė giminaičiai. Vėliau Šraga Mitkovskis apsigyveno Maskvoje, o Nava Mitkovski-Braverman gyveno Izraelyje ir Kanadoje. Brolio ir sesers Mitkovskių ryšys su gelbėtojais niekada nenutrūko. Birutės sūnus Ruslanas 2023 metų vasarą sakė iki šiol palaikantis ryšį su Nava, kuriai dabar jau virš 80 metų.

Po karo Jonas ir Ona su vaikais liko gyventi savo namuose Šančiuose. Šeima turėjo 18 arų ir gyveno iš auginamų daržovių. Jomis maitindavosi patys ir veždavo į turgų parduoti. Jonas mirė 1964, o Ona pragyvenusi iki 95 metų mirė 1996 metais.

Birutė karo metais Šančiuose susipažino su Rašidu – uzbekų kilmės kapitonu gydytoju. Iš karto po karo pora susituokė ir išvažiavo į Uzbekiją. 1946 metais Uzbekijoje gimė Birutės ir Rašido dukra Ranchod. Šeima ten pragyveno porą metų, tačiau Birutės noru jie grįžo į Šančius, į tėvų namus. 1948 metais Birutei ir Rašidui gimė antras vaikas – sūnus Ruslanas. Rašidas dirbo gydytoju. Birutė dirbo audėja „Drobės“ fabrike.

Apie 1960 metus Rašidas išsikraustė į Uzbekiją, šeimą lankydavo tik vasaromis. Birutei teko vienai rūpintis vaikais, tėvais ir namais. Moteris „Drobės“ fabrike dirbo trimis pamainomis. Kuomet Rašido sveikata pašlijo šeima jį parsivežė į Lietuvą ir juo rūpinosi iki mirties.
Jau suaugę Birutės vaikai niekur nesitraukė nuo mamos – dukra su vyru pasistatė priestatą, ir taip visi gyveno kaimynystėje. Birutė sulaukė dviejų anūkų.

Sūnus Ruslanas kalbėdamas apie mamą pabrėžia, kad jos gyvenimas nebuvo lengvas – išgyventi buvo sunku ir visi darbai krito ant jos pečių. O paprašytas apibūdinti mamą Ruslanas atsako greitai – jo mama Birutė buvo pati geriausia ir gražiausia.