Informacija paruošta pagal leidinį "Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys Utenoje (1930 - 2006)"

Stefanija Marija Sabina Eigelytė gimė 1916 m. netoli Utenos esančiame Klovinių kaime, valstiečių šeimoje. Šeimoje buvo 10 vaikų: keturios mergaitės ir šeši berniukai, Stefutė devinta. Po jos gimusi sesutė greitai mirė, užaugo devyni. Tėveliai buvo labai religingi, gražiai sugyveno. Vaikai irgi sutarė tarpusavy. Buvo mokomi darbštumo, sąžiningumo, draugiškumo.

Stefutė anksti pajuto norą pasišvęsti Dievui ir, kai vyresnioji sesuo Apolonija (sesuo Marija Gertrūda, vėliau išvykusi į JAV), vyko į Marijampolę, į vienuolyną, drauge važiavo ir Stefutė, bet dėl jauno amžiaus nebuvo priimta. Jai buvo patarta dar pora metų palaukti. Per tuos metus Stefutė baigė Antalieptės Žemės ūkio mokyklą ir, gavusi sesers laišką, su džiaugsmu išvyko į Marijampolę. Nei noviciate, nei vėliau jokių abejonių ar svyravimų neturėjo, nes visa širdimi troško būti arti Dievo. Tuo laiku sesuo Stasė Propiestytė mokė apie penkiolika naujokių. Visos buvo patenkintos ir magistra, ir Vienuolyno vyriausiąja, tada vadinta Motinėle Uršule Novickaite. Pirmus įžadus Vienuolijoje davė 1938 m. Iki 1942 m. dirbo „Šešupės“ spaustuvėje, Marijampolėje, o nuo 1942 m. iki mirties Utenoje.

[...]

Atėjo lemtingoji 1940 metų vasara. Per Lietuvą klaikiai riaumodami perriedėjo rusų tankai, įsivyravo kitokia tvarka: buvo uždaryti laikraščiai ir žurnalai, panaikintos katalikiškos organizacijos ir vienuoliai išvaryti iš savo vienuolynų. Utenoje dirbusios seserys irgi turėjo palikti savo vedamas įstaigas ir išsiskirstyti.

Seserys Juozapa Kibelaitė ir Zuzana Janušaitytė išvyko į Žemaitiją, pas sesers Juozapos gimines. Ten jos išbuvo iki 1941 m. liepos mėn., kai, prasidėjus karui, pasikeitė padėtis ir, kanauninko Petro Raudos pakviestos, vėl abi sugrįžo dirbti i Utenos vaikų prieglaudą. Čia rado didžiulę betvarkę : Vaikų prieglaudos vedėja pabėgusi, vaikai išdalinti kaimo žmonėms. Beliko tik trys seni darbuotojai: ūkio darbininkas Juozas Kozmanas, Zosė Markevičiūte ir Veronika Rakauskaitė, kuri savo gyvenimą jau buvo susiejusi su Vargdienių seserų kongregacija, nors niekas tada dar to nežinojo.

Į Vaikų prieglaudą žmonės iš kaimų grąžino jiems globot atiduotus vaikus. Vėl susirinko apie šešiasdešimt globotinių. Vedėja buvo paskirta sesuo Juozapa Kibelaitė, o sesuo Zuzana Janušaitytė buhaltere. Vaikų namams vėl buvo paskirtas 15 ha žemės plotas iš nacionalizuoto Balsevičiaus dvaro. Reikėjo apdirbti žemę, auginti gyvulius, kad būtų kuo maitinti našlaičius. Be Juozapėlės ir Zuzanos Vaikų namuose gyveno ir dirbo kitos seserys: Česlova rasiulytė, Emilija Stragaitė, Jadvyga Eidejūtė, Stefanija Eigelytė ir Ona Juozūnaitė.
Vaikų namuose ypatingomis karo sąlygomis turėta drąsos imtis ir ilgalaikės rizikos – gelbėti žydus, nes karo pradžioje per bombardavimą Utenoje buvo sužeisti žydų tautybės motina su sūneliu Šinderiai. Berniuko tėvas kariškis jau buvo pasitraukęs į Rusijos gilumą. Sužeisti motina ir vaikas pateko į ligoninę. Vokiečiams pradėjus šaudyti žydus iškilo pavojus abiem sužeistiesiems. Dėl to vaikas Aleksiukas Šinderis ir buvo priglaustas Utenos Vaikų namuose. Kad nekiltų įtarimo, vardas jam buvo paliktas, o pavardė pakeista. Tuo metu berniukui buvo apie trejus metukus, o jo akelė sužeista. Motinai pavyko pabėgti ir ji slapstėsi kažkur Kaune. Retkarčiais atvykdavo aplankyti sūnaus. Sesuo Juozapa įvesdavo ją į tarnautojų kambarį ir pakviesdavo Aleksiuką. Motina sugebėjo rasti surasti ir akių gydytoją, kuris išgydė akį, o kadangi iš tikrųjų buvo geras žmogus, neišdavė nei vaikučio, nei jį globojusių seselių. Aleksiukas Vaikų namuose išbuvo per visą karą. Be seserų Juozapos ir Zuzanos tuomet tai žinojo seserys Stefutė Eigelytė ir Veronika Rakauskaitė, kuri, kaip minėta, buvo grįžusi iš Marijampolės. [...]

Kaip pasakojo prieš mirtį sesuo Juozapa, vokiečius išstūmus iš Lietuvos, abu Aleksiuko tėvai atsitiktinai vėl susitiko vienoje Vilniaus ligoninių, o pasveikę, atvažiavo į Uteną pasiimti sūnelio. Aleksiukas jau buvo paaugęs, bet dar nėjo į mokyklą. Buvo gegužės mėnuo, žydėjo alyvos, - Jasonių Vaikų namų aplinka buvo tikrai graži. Tėvas nepajėgė įeiti į Vaikų namų vidų, tik susijaudinęs vaikštinėjo takais aplink. [...]

1944-jų vasara. Artėjo frontas. Traukdamiesi vokiečiai, be paliovos bombardavo Uteną, griuvo pastatai. Kurtinantys sprogimai gąsdino dieną ir naktį. Ką reikėjo daryti sesutėms, globojančioms didelę našlaičių šeimyną? Priebėgai pasitarnavo didelis svirnas, o ypač po juo esantis rūsys. Pasigirdus lėktuvų ūžesiui, ar nakties metu pakibus lempoms virš miesto, seserys vedėsi vaikus į slėptuvę, esančią kitame pastate, mažuosius supo į antklodes ir nešėsi. Padėjo ir didesnieji vaikai.

Praūžus karui sesrys liko dirbti Vaikų namuose. Buvo nutarta atskirti didesnius ir mažesnius vaikus. Didesnieji, kurie jau lankė mokyklą, palikti Utenoje, o mažesnieji iškelti į už keturių kilometrų esantį Jasonių dvarą. Vėl reikalingi darbuotojai ir darbuotojos. Bet kas kelsis į kaimą tokiais neramiais laikais, kai sovietams neduoda ramybės Lietuvos partizanai? Seserys. Jos ir sovietinės valdžios metais imasi tarnauti vargo žmogui.

1947 m. jos išsikelia į Jasonis kartu su mažaisiais ugdytiniais. Direktore buvo paskirta buvusi Utenos Vaikų namų, kuriuos visą laiką vedė seserys, auklėtinė Angelė Getvilienė. Ūkio dalies vedėjos pareigas gavo sesuo Juozapa Kibelaitė, sesuo Zuzana Janušaitytė buvo įdarbinta buhaltere, sesuo Ona Juozūnaitė vaikų namų šeimininke, sesuo Stefanija Eigelytė sandelininke. Be to, medicinos seserimi pradeda dirbti sesuo Marija Agnietė Rutkauskaitė, o seserys Viktorija Jankauskaitė ir Veronika Miškinytė vaikučių auklėtojomis.

Tokiu būdu sovietai, nerasdami kitos išeities, Jasonių vaikų namuose įdarbino visas seseris, nors ir žinojo, kad jos vienuolės. Kaip nuostabiai Dievas pasirūpino ir mažaisiais našlaičiais ir seserimis.

Tuomet iš Jasonių dvaro buvo likęs tik vienas vieno aukšto gyvenamas namas, pirtelė, keletas nedidelių ūkinių pastatų, nes kiti ūkiniai pastatai buvo sudeginti ir... ir trisdešimties hektarų žemės plotas, skirtas pagalbiniam ūkiui.

Vaikelių, atvežamų iš įvairiausių paskirstymo punktų ir kūdikių namų, vis daugėjo. Kartu daugėjo ir darbuotojų skaičius. Darbo sąlygos buvo sunkios. Sesuo Juozapa ir sesuo Zuzana apsigyveno raštinėje, kitos kartu su vaikų namuose dirbusiomis pasaulietėmis – po dvi, tris kambariuose.

[...]

Kadangi dvaro patalpos netiko vaikams gyventi, todėl teko pradėti remonto ir statybos darbus. Buvo pristatytas antras gyvenamojo namo aukštas, atstatyti ūkiniai pastatai, kai kuriuose iš jų įrengiant gyvenamas patalpas. Pastatytas didelis mūrinis namas su sale ir valgykla vaikams ir kiti du namai, kurių viename įrengta skalbykla ir pirtis, kitame – kambariai tarnautojams.

Pamažu ir seselėms, ir darbuotojams, ir ypač vaikučiams pasikeitė gyvenimo sąlygos.

Metai iš metų Jasonių vaikų namai tapo ne tik patogiais, jaukiais, bet ir tikrais Tėviškės namais. Darbščių rankų puoselėjama buvo nepaprastai graži aplinka. Dideli gėlynai margavo įvairiaspalvėmis gėlėmis nuo pat pavasario iki šalto rudens, kūdra, čia pat miškas, labai gražios patalpos, išdekoruotos tautinių raštų motyvais, išpuošti ir gražiai besielgiantys vaikai traukė svečius.

Vaikų namai buvo išlaikomi valstybės lėšomis, todėl ir tvarka privalėjo būti ideali. Revizijos daromos kasmet ir trukdavo po savaitę. Tikrintojai atvykdavo ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Maskvos. Ir ką gi rasdavo? Namai skyrėsi nuo kitų tvarka, rūpestinga vaikų priežiūra ir aprūpinimu. Valstybės pinigai buvo nešvaistomi, juolab nebuvo vagiami.

Utenos rajono valdžia ir Švietimo ministerijos Vaikų namų skyrius, norėdami pasipuikuoti, vežė svečius ne tik iš Lietuvos, iš kitų respublikų, bet ir... iš užsienio. Pradėjus lankytis tokiems garbingiems svečiams, rūpesčių visoms padaugėjo: reikėjo visus kuo gražiausiai priimti, užimti, o dažnai dar ir pavaišinti... Darbuotojai iš panašių vaikų namų buvo siunčiami pasimokyti, kaip reiktų vesti vaikų namus. Per Lietuvą nuplaukė žinia apie Jasonis. Vaikų namai buvo vadinami pavyzdingiausiais visoje Lietuvoje.

Vaikai mylėjo gerąsias sesutes, kurios jiems buvo tarsi rūpestingos mamos. Buvusi auklėtinė Danutė Mirauskaitė – Ambrozaitienė dėkinga už rūpesti ir meilę, su tikros dukros atjauta rūpinosi seserimi Juozapa – mama, močiute – iki pat jos mirties. Savo atsiminimuose Danutė rašo:
„ [...] Taip aš 1950-tų metų žiemą suradau antrą mamą ir ne tik ją, bet bent dvi iš karto. Tai buvo seserys Juozapa Kibelaitė ir Zuzana Janušaitytė. [...] Atsimenu, kaip naktimis į langą belsdavosi miškiniai ir Mama su Stefute eidavo paduoti jiems maisto. O dieną ateidavo stribai, ir tuos reikėdavo vaišinti. [...] Vaikus veždavo į įvairiausias ekskursijas: į Vilnių, Kauną, Palangą, Pinigų reikėjo vaikams karuselėms, ledams. Grynų nebuvo, o jų reikėjo prasimanyti. Tai užaugino jautuką, pas kurį kaimo žmonės vesdavo karves, ir ledų vaikams yra. [...] Visų atsidavimo ir rūpestingumo dėka, vaikai buvo gerai prižiūrėti, sočiai pamaitinti, gražiai aprengti. Į darbą priimdavo moteris, vyrų apgautų, nuskriaustų ir vienišu. Čia jos rasdavo sau darbo, o vaikams prieglobstį. [...] Net praėjus daugeliui metų, buvę vaikų namų auklėtiniai, dabar jau suaugę vyrai ir moterys, atvažiuodavo aplankyti. Žinojo, kad Utenoje prie bažnyčios, raudonų plytų name, ras mylinčias širdis.“ 

Atėjo laikas atsisveikinti su mielais vaikučiais, su pamėgtu darbu ir išeiti į pensiją. Kartu iš Jasonių vaikų namų pasitraukė ir kitos seserys. Visos grįžo gyventi į Uteną, ne be Dievo pagalbos už nedidelę kainą įsigijusios namą Bažnyčios gatvėje. Uolios Viešpaties darbininkės negalėjo likti be darbo.

Stefutė rūpinosi namais, o ypač žemės sklypeliu, kur augino gėles bažnyčios altoriams puošti. Kai susirgo, gydytojai patarė dėti širdies stimuliatorių, bet sesuo atsisakė. Gydytojai nurodė gulėti lovoje, bet Stefutė dirbo kaip dirbusi. „Tai atsigulsiu ir lauksiu mirties...“ – pajuokaudavo.

Kai 2001 m. pavasarį labai suskaudo koją, kreipėsi į gydytojus. Tie nieko rimto nenustatė, liepė dėti kompresus... Skausmas nesiliovė, bet dar labiau aštrėjo. Rudenį koja buvo peršviesta rentgenu. Nuotrauka parodė, kad jau įsisenėjęs kaulų vėžys. Iš dubens kaulo buvo likęs tik siūlelis. Teko gulėti, nes stovėti nepajėgė. Labai kantriai kentėjo iki Dievas pašaukė amžinybėn ankstų 2002 m. sausio 2 d. rytą.