Sovietmečiu Daujėnų parapijos klebonijoje apsigyveno karininkai. Kaip pasakoja kunigų Vincento Baltrušaičio ir Felikso Eremino kapus prižiūrinti Marytė Mėkelytė, kun. F. Ereminas gebėdavo sužinoti iš klebonijoje gyvenusių karinių viršininkų apie numatomus išvežimus, prašydavo perspėti ūkininkus ir taip ne vieną išgelbėjo nuo Sibiro tremties– perspėti suspėdavo išvykti, dingti. Ištikus nelaimei, jis po savo stogu buvo priglaudęs ir Mėkelių šeimą, dalijosi maistu.

Okupantų išvarytas iš klebonijos, nepaisant sunkaus sovietmečio, kun. F.Ereminas sugebėjo pasistatyti namą, tikėdamasis, kad jam mirus, čia bus altarija.

Kun. F. Ereminas turėjo didžiulę biblioteką ir ne tik religinio turinio, bet ir meno, mokslo, grožinės literatūros knygų – noriai duodavo visiems skaityti. Prenumeravo laikraštį „Pravda“ ir sakė: „Reikia mokėti skaityti ir tarp eilučių“.

Klebonas, kaip pasakoja Stanislovas ir Emilija Majauskai, kol buvo sovietinės valdžios leidžiama gyveno ūkiškai, turėjo gyvūlių, laikė bites, o lankydamas parapiją buvo itin griežtas pietų metu: maistą užsigerdavo arbata ir net paragaudavo vargonininkui ir zakristijonui įpiltą puodelį – ar ten tikrai tik arbata. Pats klebonas mėgo jį aplankiusius parapijiečius pavaišinti: neišleisdavo be arbatos puodelio, sumuštinių.

F. Ereminas, pasak daujėniškės Pranės Burkauskienės, labai mėgęs švarą bei tvarką ir, kalendos metu pastebėjęs ką nors netvarkoje, negailėjo kritikos pamokslų metu. Žmonės į jį kreipdavosi ligos metu, nes kunigas buvo studijavęs mediciną, dažnai turėdavo ir reikiamų vaistų, kuriuos duodavo susirgusiems.

Vokiečių okupacijos metu kun. F. Ereminas išgelbėjo žydaitę Rachelę Rozenbergaitę (1925 05 24–1987 07 16), ją pakrikštijo Reginos vardu, nes sugebėjo gauti jai mirusios mergaitės Reginos dokumentus, slėpė klebonijoje ir pas patikimus žmones, sovietmečiu išleido į mokslus. Regina medicinos mokykloje įgijo akušerės specialybę ir daug metų dirbo Šv. Jokūbo ligoninėje gimdymo skyriuje, o nuo 1962 metų – moterų konsultacijoje Vilniaus (buvusioje Liudo Giros) gatvėje.

1959 m. lapkričio 21 dienos V. Koraliovos straipsnyje „Kas tas žmogus“, išspausdintame laikraštyje „Stalino keliu“, rašoma:

"1942 metais Subačiuje, vadinamoje Dvariškių gatvėje buvo įsikūręs okupantų valsčius. Netoli jo mažame namelyje paskutinę naktį leido trys žydų tautybės moterys. Dvi jų visiškai jaunos, trečioji – susivėlusiais plaukais, beprotės žvilgsniu senutė, visą laiką šnabždanti maldas. Rozenbergaitė retsykiais žvilgčiojo į savo pamišusią motiną. Jos girdėjo, kad valsčiuje vokiečiai linksminasi: geria šampaną, o viršaitis Kubilius, vokiečiams įsiteikdamas kalba, kad kai nusibosiąs šampanas, galės pasismaginti jaunutėmis žydaitėmis. Kubilius net ir sargybinį, saugojusį suimtąsias, paleido – nėra ko bobų saugoti, tuoj su jomis susidorosią. Paryčiui, nutilus girtų erzelynei ir pradėjus brėkšti, prie namuko prislinko moteriškė ir atsargiai geležiniu pjūkleliu ėmė pjauti spynos kojelę. Nupjovusi nutraukė nuo trumpai kirptos galvos skarelę (tai buvo moteriške persirengęs vyras) nusišluostė prakaitą, vėl užsimaukšlino skarelę. Atidarė duris ir paragino kuo greičiau bėgti. Rozenbergaitė bandė išsitempti motina, bet toji spyriojosi, niekur nenorėjo eiti, bandant ją išsivesti jėga pradėjo garsiai klykti. Bijodami, kad nenutiltų garsus Kubiliaus knarkimas, paliko senutę ramybėje. Sutvarkė ir uždarė duris. O Kubilius su savo sėbrais tik ryte, atėjęs susidoroti su žydaitėmis, pastebėjęs pabėgimą, čia pat nušovė senutę. Straipsnio pabaigoje prierašas: „Kas buvo tas moterimi persirengęs vyras, niekas tikrai nežino ir šiandien. Žmogus, išgelbėjęs dvi vos pražydusias gyvybes, suteikęs joms teisę gyventi ir džiaugtis tarybiniu gyvenimu, pats pasiliko nežinomas. Prašome, jei kas žino, kur gyvena Rozenbergaitė, Kušneraitė, kas buvo tas žmogus, atlikęs šį kilnų žygdarbį, apie kurį parašė A. Kubilius, pranešti redakcijai“.

Žinoma, kad mergaites išlaisvino Vytas Tamošiūnas.

Kunigas rašė dienoraštį. Regina dienoraštyje epizodiškai paminėta keturis kartus, bet tie paminėjimai labai svarbūs kunigo Felikso Eremino ir Rachelės Reginos Rozenbergaitės santykiams. Tarkime, 1945 m. rugsėjo 5 dieną įrašo pabaigoje paminėta „Šiandien parvažiavo trumpam laikui Regina iš Vilniaus“ (ne atvažiavo, o parvažiavo – taigi, grįžo į savo namus savas žmogus, kuriuose gyveno, kur ji laukiama). 1946 m. balandžio 23 d. įrašyta: „Vakare mokinau Reginą, kaip taisomi vaistai“ (kunigas, studijavęs mediciną, kaip tikras tėvas nori visas žinias perduoti savo dukrai), o balandžio 24 d. pažymėta: „Regina išvažiavo į Vilnių. Ją išvežė Stakienė“ (taigi ne viena išvažiuoja, o kažkas palydi, kad kunigui būtų ramiau). Tad jau šie menki epizodai liudija kunigo tėvišką rūpestį savo globotine.

Tik vienas įrašas (1945 m. spalio 20 dienos) skirtas vien Reginai: „Atvažiavo iš Vilniaus felčerių akušerių mokyklos R. Rozenbergaitė. Ji pasakojo, kad jaunas mergaites buvo išvežę 2–3 savaitėm į mišką malkų gaminti. Mokinėm reikėjo nuleisti aukštus medžius, supjaustyti ir suskaldyti. Kiekvienai 6 mtr. Valgis – bulvės ir vanduo. Apgyvendino gražiame apleistame ūkyje. Gražus parkelis, pakalnėje ežeras. Ūkyje nė gyvos dvasios. Mokinės išvargo, ir pusė mokinių apsirgo. Niekas nesirūpino jų pakeisti. Jos ėjo 60 km į Vilnių pėsčiomis. Netoli Vilniaus sulipo į traukinį ir, viena kitą vesdamos, grįžo į šaltą, su išdaužytais langais bendrabutį. Vieną mokinę sutriuškino medis. Tai pats moderniškiausias ir progresyviausias būdas auklėti inteligentų kartą“.