Dautartienė Julija

* 1894-1951
* apdovanota 2004

Raudondvario kapinės,
Kauno rajonas, Lietuva

Dautartienė Julija

54.934193
23.783043

Išgelbėjimo istorija

Šilelių kaime (Raudondvario vls., Kauno aps.) gyveno žvejys Juozas Dautartas su žmona Julija. Jie turėjo keturis nevedusius, suaugusius sūnus, kurie dar gyveno su jais vokiečių okupacijos metais. 1944 m. vasarį prie kaimo prievartinių darbų dirbęs žydų kilmės gydytojas Jakovas Abramovičius kreipėsi pagalbos į Juozą. Jakovas ieškojo būdo išgelbėti savo beveik trejų metų dukrą Arielą iš Lietuvos gydytojo Petro Baublio vadovaujamų vaikų globos namų Kaune, kur ji tuo metu gyveno. Ariela ten gyveno kaip etninė lietuvė ir tik Baublys žinojo jos tikrąją kilmę. Tačiau Arielos tapatybę sužinojo darbuotoja, išsiaiškinusi, kad ji kalba rusiškai ir jidiš. Kai Ariela susirgo, darbuotoja nenorėjo jos prižiūrėti, o daktaras Baublys pranešė jos tėvui, kad geriau ją perkelti kitur. Juozas su žmona Julija sutiko padėti. Vasario 4 dieną Julija, lydima vyriausio sūnaus Zigmo, atvyko į vaikų namus ir paprašė įsivaikinti Arielą (kuri ten buvo registruota Bronės Mažilytės vardu), teigdama, kad ji yra nesantuokinė giminaitės dukra. Ariela labai sirgo ir susidarė įspūdis, kad ilgai negyvens. Tačiau dėl gelbėtojų namuose suteiktos priežiūros ir naktinių tėvo gydytojo vizitų ji pasveiko nuo ligos. Dautartų pora ją išdidžiai pristatė savo kaimynams, pasakodama, kaip pavyko sugrąžinti sveikatą po įvaikinimo, kai ji sunkiai sirgo.

Sūnūs Dautartai Arielą laikė mažąja sesute, žaidė su ja ir lepino. Priartėjus frontui, Arielos tėvai Jakovas ir Bronia Abramovičiai taip pat atėjo pasislėpti pas Juozą ir jo žmoną. Kai jie atvyko ir buvo paslėpti tvarte, paaiškėjo, kad kažkas iš apylinkių juos pastebėjo ir pranešė policijai, kad rajone yra žydų. Policija apžiūrėjo kaimo namus, tarp jų ir Dautarto namus, tačiau jų nerado. Po karo išgyvenusieji palaikė ryšius su savo gelbėtojais ir palikuonimis, net 1973 m. emigravę į Izraelį.



Rašytojas Vladas Dautartas:

Vieną naktį pas mus atėjo iš geto pabėgęs žydas. Mes jau žinojome, kad jis daktaras, baigęs mokslus Prancūzijoje, kad puikiai vertėsi, bet viskas pražuvo, kai į Lietuvą plūstelėjo vokiečiai. Jis prašė pagalbos: miesto lopšelyje yra jo dviejų metų duktė, jo pirmagimė. Ji labai ligota, visai silpnutė ir, jei mes jos nepasiimsime, numirs.
Aš gerai prisimenu tas pilnas siaubo dienas, tuos mėnesius, tuos metus, kai pas mus atsirado mažoji augintinė. „Dievas nedavė mergaitės, tai dabar išsiauginsim,“ – taip sakė motina kaimynams, giminėms, visam kaimui. Kai tik brolis atnešė ją iš miesto, tėvas per vieną dieną nupynė iš paupyje augusių karklų vytelių dailią lovelę. Kaimui vėl šnekos: savo vaiku taip nesirūpintų, žiūrėkit, kokia ji tamsaus gymio, kokios didelės akys, aišku, kad žydaitė, net ir kvailiausias tai suprastų. Taigi kaimo žmonės kuždėjosi, spėliojo, bet nė vienas nepranešė, nepaskundė valsčiaus žandarams. O toji žydaitė, varge mano, pirmomis savaitėmis vos vos alsavo gyvybe. Visas jos kūnelis nuo bado ir ligų buvo nusėtas šunvotėmis. Naktimis ji klykdavo ir nurimdavo tik tuomet, kai išsekdavo jėgos. Tuomet tėvas ir motina balsu šaukdavosi Dievo pagalbos, plovė ir plovė mergaitės žaizdas ramunių nuoviromis, tepė nesūdytu sviestu. Vieną naktį, kai atrodė, mergaitė tuojau užges, tėvas ir motina nutarė ją pakrikštyti. Abu meldėsi kaip mokėjo, atliko krikšto apeigas ir mūsų troboje atsirado mažoji krikščionė, vardu Bronytė. Daktaras, sužinojęs apie krikštą, giliai atsiduso, nuleidęs ant krūtinės galvą, kažką valandėlę mąstė, o paskui tyliai ištarė: „Aš noriu tik vieno – kad ji gyventų...“
Gyveno, augo, krykštavo, mano tėvą vadino seneliu, o motiną – mamyte. Kai į kaimą atūždavo koks vokiečių prisėdęs sunkvežimis, aš čiupdavau Bronytę į glėbį ir dėl šventos ramybės nešdavau ją į paupio karklynus...
Karas dar nebuvo pasibaigęs, dar jo ugnis siautėjo Rytprūsiuose, kai netikėtai pro vartus, jau nesislapstydami įžengė daktaras ir jo žmona. Iš pirmo žvilgsnio į akis krito ilgai saulės nematę, išbalę veidai, tačiau akys švytėjo džiaugsmu ir laime, jie išliko gyvi, gyva ir jų pirmagimė. „Bronyte, štai tavo tikrasis tėvelis, štai tavo tikroji mamytė“, – atvedusi prie svečių mergaitę, pasakė mano motina. Mergaitė lyg ir susigūžė, ji ėmė glaustytis prie mano motinos, jos vaikišką veidą užtemdė nerimas. „Ne, tu mano mamytė“, – ištarė ji ir pravirko... Verkė daktaras, jo žmona, mes visi tą šiltą vasaros popietę braukėme ašaras...
Po karo daktaras dažnai apsilankydavo kaime. Jis mėgdavo pasišnekėti su tėvais, kaip galėdamas padėdavo jiems. Tačiau šitoks geras laikas netikėtai pasibaigė. Vienų metų liepos mėnesį netikėtai pasimirė mano tėvas, o po kelių mėnesių paskui jį amžinybėn išėjo ir mano motina. Tėvų mirtis mano širdyje paliko gilius randus, tačiau nesijaučiau visai vienišas ir bejėgis, nes šalia buvo daktaras, jo žmona, gražiai auganti Bronytė, dabar jau vadinama Brocha – Ariela.
Išvažiuojant Abramavičiams į Izraelį, Vilniaus stotyje jis įteikė man prisiminimo dovanas ir liepė išdalyti mūsų užaugusiems vaikams, papasakoti apie žydų tragediją. Apie mūsų šeimų draugystę vaikai žino nuo mažens ir didžiuojasi savo proseneliais.


Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005



Ariela Abramovič Sef:

[…] Mama ir Tėvelis Dautartai mane labai mylėjo. Aplinkiniai neabejotinai tikėjo, kad aš esu jų šeimos vaikas. Kaimynams jie pasakojo pasakas, kad jų duktė pagimdė vaiką nuo vokiečio, bet po to mirė. Jie pakrikštijo mane artimiausioje bažnyčioje, imdavo kartu su savimi kiekvieną sekmadienį į mišias, kur aš nuoširdžiai melsdavausi. Maldas išmokdavau greičiau nei mano bendraamžiai, kaimo vaikai. Viskas sekėsi puikiai. Kartu su kitais kaimo vaikais aš net vaikščiojau į SS štabą, kur vokiečiai man duodavo šokolado. Jie pasakodavo, kad aš atsinešdavau daugiau šokolado, negu bet kuris kitas vaikas. Matyt, vokiečiams patikdavau daugiau už kitus kaimo vaikus, buvau ryški šviesiaplaukė. […]


Iš Arielos Abramovič Sef knygos “Gimusi gete”

Išgelbėti žmonės:

Ariela Abramovich Sef
Bronia Maizel Abramovich
Jakov Abramovich

Informacija surinkta naudojantis:

54.934193
23.783043

Julija Dautartienė su Ariela 1945

Arielai 2 metai. Prie namo gete, 1943.

Turite informacijos apie teisuolius?
Susisiekite su mumis

Architektas  Tauras Budzys 

t.budzys@gmail.com 

+37069824490

Menotyrininkė  Barbora 

Karnienė 

barbora.karniene@gmail.com 

+37068821523

© 2022 teisuolių atminimas

  • Instagram
  • Facebook
Dėkojame prisidėjusiems
prie projekto:

Jonas Gencevičius

Gediminas Kemeklis

Nicolas Ortiz

Vida Koncevičienė

Poilsio namai "Žiogelis"

Reuven Taibel

Lev Šifrin

Izrail Šifrin

Regina Gedžienė

Žilvinas Neliubšis

Juozas Straupis

Mindaugas Šnipas

Vitalija Čiurinskienė

Jolita Juknelevičienė

Romualdas Juknelevičius

Ramūnas Alminas

Zelbų palikuonys

Liuda Bartaševičiūtė

Rūta Lelytė

Regina Surkytė - Požerienė