Dimšų šeima gyveno Klėriškių kaime, Kaišiadorių rajone, šeimai priklausė žemės, jie užsiėmė ūkio darbais, buvo kilę iš bajoriškos Dimšų giminės ir kaimynų buvo laikomi pasiturinčiais. 1925 m. gimė septintas, paskutinis šeimos vaikas – Antanina Dimšaitė. Būdama maža Antanina susirgo kokliušu, pasveiko, tačiau visą gyvenimą buvo kiek silpnesnės sveikatos. Mokykloje baigė kelis skyrius, raštingumas buvo menkas, jaunystėje, kaip ir kiti šeimos nariai, dirbo šeimos ūkyje. Antanina buvo labai artima su savo vyresne seserimi Gabriele Dimšaite (vėliau – Prakelienė). Mergaitės save laikė jaunomis damomis, kalbėjo lenkiškai ir mėgo puoštis.

Prasidėjus karui Kalamickų šeima (8 žmonės nuo 3 iki 70 metų amžiaus) iš gretimo kaimo, su kuriais Dimšos bendravo, pradėjo slapstytis. Iš viso iki karo pabaigos Kalamickai slapstėsi daugiau nei 70 vietų ir iš 8 šeimos narių 7 išgyveno. Kalamickų šeimą drabužiais ir maistu rėmė ir Dimšų šeima. Vienu metu, kuomet tuometinėje slėptuvėje pasidarė nebesaugu, Kalamickai pasiprašė įleidžiami į Dimšų senąjį namą.

Dimšos priėmė žydų šeimą ir pradėjo ją globoti. Dabar turėjo pasirūpinti dar aštuoniais žmonėmis. Julija Dimšienė, Antaninos ir Gabrielės mama, ruošdavo maistą, o Antanina jį nešdavo pasislėpusiai žydų šeimai. Pas Dimšas praleidę žiemą Kalamickai pavasarį ir vėl turėjo ieškoti naujos slaptavietės, nes apylinkėse pasklido gandas, jog Dimšos kažką slepia.

1948 m. Antaniną Dimšaitę ištrėmė į Sibirą. Kuomet apsupo namus, Antanina juose buvo viena, tačiau jos sesuo Gabrielė pamatė, kas vyksta, ir pasakiusi, kad „jei trems, tai abi“, grįžo namo. Taip abi seserys papuolė į tremtį. Trėmė visą Dimšų šeimą, nes Henrikas Dimša, merginų brolis, buvo fotografas ir fotografuodavo partizanus, parūpindavo jiems medikamentų. Jis buvo ištremtas į Archangelską ir iš ten negrįžo. Kitas brolis Albinas buvo nušautas. Trečias brolis Steponas ištremtas į Oršą, vėliau grįžo į Lietuvą. Seserys Antanina ir Gabrielė kelionėje į Sibirą globojo du nepažįstamus nepilnamečius broliukus. 

Išgyvenusios badą ir šalia esančių žmonių mirtis, jos neprarado noro džiaugtis gyvenimu – seserys siuvinėdavo, eidavo į šokius, linksmindavosi ir palaikė tradicijas – net švęsdavo Kūčias. Krasnojarske plukdant sielius Antanina susipažino su būsimu vyru Alfonsu Palčiausku. Tremtyje jiems gimė du vaikai - Rita ir Vilmandas. 1957 m. Antanina su sese ir vaikais grįžo į Lietuvą. Kelionėje atgal, kaip ir į priekį, seserys rūpinosi ne tik savimi –slapta iš tremties jos sugebėjo padėti grįžti į Lietuvą vyresnio amžiaus moteriai, kuri net dokumentų neturėjo. Seserys po dešimties metų tremties su dviem mažais vaikais grįžo į nusiaubtas Klėriškes. Pavasarį iš tremties grįžo ir Antaninos vyras Alfonsas.

Šeima sunkiai vertėsi, Alfonso niekas nenorėjo priimti į darbą, vadino „liaudės priešu“. Vėliau jam pavyko įsidarbinti Grigiškių popieriaus fabrike ir šeima išsikėlė į Grigiškes. Kartu vyko ir Gabrielė, netrukus ištekėjo. Antanina kurį laiką namuose augino vaikus, tačiau vėliau ir pati įsidarbino popieriaus fabrike, nes šeimai reikėjo pajamų. Gabrielė persikėlė į Vilnių, tačiau seserys ir toliau artimai bendravo.

Seserų bajorių Antaninos ir Gabrielės Dimšaičių gyvenimai nebuvo lengvi, tačiau jos niekada nesiskundė, su niekuo nesipyko ir apie savo gerus darbus garsiai nekalbėjo. Dimšų šeimos vertybes – garbę ir atjautą – išsaugojo visą gyvenimą. Seserys džiaugėsi ir mėgavosi tuo, ką turi – mylėjo viena kitą, mylėjo savo šeimas, o per šventes, kad ir kaip viską buvo priverstos taupyti, vis tiek būtinai pasipuošdavo...

Iš Jokūbo ir Dovydo Kalamickų liudijimo:

1941 metais, vokiečiams okupavus Lietuvą, mūsų šeima nesuspėjo pabėgti į Rytus ir atsidūrė vokiečių užimtoje Lietuvoje. Kai prasidėjo žydų gaudymas, areštai ir šaudymai, pradėjome slapstytis pas tėvų pažįstamus ūkininkus ir, mūsų laimei, pavyko išgyventi per visą trejų metų okupacijos laikotarpį, nors ir neapleisdavo kasdieniai pavojai ir baimė. Per tuos trejus siaubingus metus pakeitėme daugiau kaip 70  slapstymosi vietų kaimuose ir vienkiemiuose, miškuose, bulvių saugojimo duobėse, iškastuose  bunkeriuose.

Vieną naktį Kalamickų šeimos narius – Iciką Kalamicką ir jo žmoną Idą, sūnus Jokūbą ir Dovydą, Kalamicko žmonos seserį  Rają, mažąjį Emanuelį, Rajos Berkman-Šlom sūnų pas Juliją ir Kazimierą Dimšas į Klieriškių iš Guronių kaimo atvežė Feliksas Bušauskas, pas kurį Kalamickai iki tol slapstėsi, tačiau, pastebėjus kaimynams, buvo priversti pakeisti slapstymosi vietą.

Julijos ir Kazimiero Dimšų šeimoje buvo septyni vaikai – trys dukterys ir keturi sūnūs. Ūkį tvarkė šeimos nariai, tik sezoniniams darbams samdė darbininkus. Šeima maitinosi iš savo žemėje užauginamų produktų, sutarė su kaimynais sentikiais rusais, pažinojo daugelį žydų iš artimiausio Žiežmarų miestelio, taip pat ir Iciką Kalamicką iš Sepijoniškių kaimo. Dimšų šeima padėjo Kalamickams drabužiais ir maistu, dar prieš jiems apsigyvenant jų ūkio senajame name. Atsiradę pas Dimšas vieną žiemos naktį, jie išbuvo iki pavasario, kol pasklido gandas, kad kažkas gyvena pas Dimšas, ir Kalamickams teko keisti slapstymosi vietą.

Kalamickams apsigyvenus Dimšų ūkyje, jiems padėjo ir Dimšų vaikai. Antanina Dimšaitė (vėliau Palčiauskienė) ir Gabrielė Dimšaitė (vėliau Prakelienė), nešiodavo maistą, kartu su savo broliais ir seserimis saugodavo nuo pašalinių akių.