Motelis Kurickis buvo kilęs iš paprastos Anykčių žydų šeimos - jo tėvas turėjo arklį ir vežimu į traukinių stotį veždavo žmones. Jaunasis Motkė prieš karą dirbo artelėje batsiuviu. Toje pačioje artelėje, tik kitame ceche dirbo ir dvidešimtmetė lietuvaitė Verutė Misiūnaitė. Prieš karą ir karo metais Veronika su seserimi ir motina gyveno nedideliame nuosavame name netoli Anykščių žydų kapinių. Užėjus karui jau po kelių dienų vokiečiai šeimininkavo ir Anykščiuose. Iš karto prasidėjo žydų persekiojimai. 1941-ųjų liepos pabaigoje Anykščiuose žydų vyrai buvo atskirti nuo moterų ir vaikų, kankinami ir nušauti, po mėnesio prie Liudiškių piliakalnio buvo sušaudyti Anykščių žydės, žydų vaikai ir senoliai. Anykščiuose buvo nužudyta apie 1500 žydų. 1941-ųjų pradžioje vieną ankstų rugsėjo rytą netoli namų Veronika aptiko pusnuogį kraujuojantį pažįstamą vaikiną. Tai buvo Motelis Kurickis, kuriam per stebuklą pavyko gyvam išsiropšti iš duobės. Veronika žinojo, kas gresia už pagalbą žydams, bet nepaisydama mirtino pavojaus atnešė Moteliui maisto ir vandens, sutvarstė žaizdas. Vėliau Veronika atnešė Moteliui senus savo tėvo drabužius ir paslėpė jį tvarte. Veroniką bėglį slapstė ir juo rūpinosi kelias dienas. Kai kiek sustiprėjo, Motelis slapta pasitraukė iš Anykščių. Kurickis turėjo planą kirsti fronto liniją ir įsilieti į Raudonosios armijos gretas, bet netoli Daugpilio (Latvija) buvo sučiuptas vokiečių ir 1941-ųjų spalį pateko į Daugpilio getą. Per visus karo metus Motelis Kurickis ne kartą žvelgė mirčiai į akis, o artėjant karo pabaigai buvo išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą. Ten buvo išvaduotas Sąjungininkų armijos. Atgavęs laisvę Motelis Kurickis jau žinojo, kad nieko iš artimųjų nebėra gyvų, todėl į Lietuvą nebegrįžo. Galiausiai jis pasiekė Jungtines Amerikos Valstijas ir įsikūrė ten. Motelis Kurickis Amerikoje pasivadino Maksu Kurtisu ir sukūrė ten šeimą. 1996 metais Maksas Kurtisas apsilankė gimtuosiuose Anykščiuose ir susitiko su savo gelbėtoja Veronika Misiūnaitė - Kalinkiene.

Iš Rimanto Vanago straipsnio:

1996-aisias Lietuvoje lankėsi buvęs anykštėnas Maksas Kurtis (Motelis Kurickis). Jis vylėsi surasiąs moterį, kuri 1941 metais priglaudė jį, per stebuklą pabėgusį iš kapo duobės. Maksas ją vadino Verutka. Vos atvykęs, jis kreipėsi į Anykščių muziejų – gal padėtų surasti tą gelbėtoją? Tą patį vakarą Vida Zasienė pranešė: taip, yra tokia moteris, gyva ir žvali!

Kitą dieną Maksas jau stovėjo Verutės Misiūnaitės-Kalinkienės sodybos kieme, vis dar negalėdamas patikėti, kad ši nedidukė žilaplaukė, stebėtinai mėlynų akių ir ramaus veido moteris – ta pati mergina, atvėrusi jam, kruvinam, duris… Abu šypsojosi – ir verkė, žiūrėjo vienas į kitą – ir vėl verkė, šypsojosi… Kiek vėliau Veronika Kalinkienė pasakojo:

„…Atmenu, buvo sekmadienis, į svečius atėjo mano teta, kalbasi su mama, užjaučia žydus, kad juos visus gali iššaudyti, tik staiga girdim – kažkas lauke taip verkia, taip verkia! Pasižiūrim – pažįstami anykštėnai, artimi žydų kaimynai, atvarė į kapus Motkės tėvą ir ūkinių prekių krautuvės pardavėją ir liepė abiem kastis duobę. Motkės tėvas irgi buvo paprastas žydas, turėjo arklį ir vežimą, vežiodavo žmones į traukinių stotį ir atgal, – už ką juos dabar?!.

Ir štai po kiek laiko nakčia kažkas pabeldė; paklausiau, kas ten, ir išgirdau Motkės balsą: įleisk, čia aš, Motkė… Aš labai bijodavau kraujo, ir kai įsileidusi pamačiau kruviną Motkės ranką, iškart nuvirtau; atsigavusi dairausi – nebėr Motkės! Kurgi, pašaukiau, esi? Aš čia, atsiliepė iš kamarėlės Motkė, tiktai giliai po šiaudais – kaip kritau, taip ir prasmegau, išlipt negaliu…

Tiksliai nebepasakysiu, kiek jis pas mus buvo – gal dvi, gal tris savaites. Na ir prisikentėjau tada! Kartą, matau, atbėga mūsų kieman vyriokas su šautuvu; ko, klausiu, tau pas mane reikia? O jis: aš čia ne vienas, mūsų visa dešimtis, į kapines prilindo pabėgusių žydų, tai mes juos dabar apsupsim ir iššaudysim – ko čia dabar valkiojasi!.. Vargšai žydai! O Motkė ant kamarėlės aukšto… Šiaip taip išviliojau juos iš namų. Bet paskui dar ne kartą baltaraiščiai užsukdavo pas mus – trobelė nuošali, prie žydkapių, tai ir baladojas naktimis…

Kai mano svainis sužinojo, kad slepiame žydą, prigąsdino mamą, kad vokiečiai gali visą šeimą iššaudyti; tada Motkė patyliukais per rugių lauką grįžo namo. Paskui, girdėjau, jis susidėjo su Kacu, kuris su dviem savo berniokais irgi buvo pabėgęs iš kapo. Slapstėsi jie visi keturi Jurzdike, pirtelėje, pasivaikščioti išeidavo tik naktimis. Tačiau vieną naktį pataikė ant baltaraiščių, tie Kacą iškart nušovė; kai vaikai verkdami pripuolė prie tėvo, nušovė ir juos. O Motkė – vis dėlto laimingas žmogus buvo! – tada pabėgo; vėliau žmonės man pasakė, kad jis pasiekė Daugpilio getą, kur rinkosi jo likimo broliai.

Ir štai jau dabar, mūsų laikais… Atbėga pas mane moteriškė iš muziejaus, ar ne jūs, klausia, esat Verutka? Tai kad, sakau, manęs niekas taip nevadina! Ne, sako ji, vadina – vienas žmogus iš Amerikos… Motkė! Gyvas, surado mane…“