Vargonininkas ir fortepijono derintojas Juozas Karaška gyveno su žmona Elena ir dukra Gražina Kaune. Šeimai priklausė privatus namas Kranto gatvėje, Šančių apylinkėse. Vokiečių okupacijos metais Juozas pragyveno mokydamas groti fortepijonu ir derindamas muzikos instrumentus. 1943 m. sausio mėn. gimė antroji Karaškos dukra.

1944 m. pradžioje šeimos draugė Natalija Jegorova Karaškų šeimai atvežė šešerių metų žydaitę Deborą Biron. Ji buvo šiek tiek jaunesnė už Gražiną, kalbėjo lietuviškai ir neturėjo ryškių žydiškų bruožų. Elena pasveikino mergaitę, aprodė jai namus ir paaiškino, kad ji kurį laiką liks šiuose namuose, kol Deboros mama ateis jos pasiimti. Šešiametė gavo savo kambarį su lova ir drabužių spinta bei naują vardą - Janutė. Palyginti su getu, kuriame ji praleido pastaruosius dvejus savo gyvenimo metus, tai buvo prabanga. Vis dėlto Debora labai ilgėjosi tėvų ir negalėjo nuslėpti liūdesio bei ašarų.

Maždaug tų pačių metų balandžio mėnesį Karaškos priėmė dar dvi žydų mergaites, seseris Editą ir Jutą (dešimties ir penkerių metų). Jų tėvas Kurtas Rudaitskis žuvo vokiečių okupacijos pradžioje; jų mama Anna Švabaitė slapstėsi ir karo neišgyveno.

Juozas ir Elena negalėjo pasakyti kaimynams, kad tos dvi mergaitės taip pat yra jų dukterėčios, tokios kaip Debora-Janutė, - tuo būtų buvę per sunku patikėti, todėl Juozas nusprendė jiems iškasti prieglobstį.

Darbas vyko greičiau, kai prie žydų vaikų prisijungė kiti žydai: Friora, Deboros motina, ir jos draugas Hermanas Lurie, jiems pavyko pabėgti iš geto ir atvykti apsistoti pas gelbėtojus. Jie rūsyje iškasė gilią ir siaurą skylę ir ten padėjo laikinas lovas, paversdami tą vietą gyvenamąja patalpa. Lentos uždengė įėjimą į skylę. Slėptuvė buvo pakankamai didelė keturiems žmonėms, tačiau prieš vasaros pradžią taip pat atvyko Davidas ir Taube Švabai, kurie buvo Editos ir Jutos seneliai, nes jų buvusi prieglauda jau nebuvo saugi. Iš septynių žydų Debora vienintelė galėjo mėgautis laisve, tačiau ji mieliau liko šalia motinos drėgname ir perpildytame bunkeryje. Mergaitė jaudinosi dėl savo tėvo ir jo laukė kiekvieną dieną. Tik po metų ji suprato, kad tuo metu jis jau buvo žuvęs. Išlaisvinimo išvakarėse Karaškų namuose buvo atlikta krata. Visi septyni žydai, taip pat Juozas Karaška, buvo bunkerio viduje; Elena ir jos pačios dukros nusileido į rūsį ir atsisėdo ant lentų, dengiančių įėjimą į bunkerį. Vokiečių kareiviai, kurie pastate ieškojo kariuomenės dezertyrų, rado Eleną ir dvi mergaites, išsigandusias iki mirties, tarsi tuščiame rūsyje, ir nutraukė namų kratą. Po išlaisvinimo, 1944 m. rugpjūčio 1 d., Debora, jos motina ir Hermanas Lurie, kuris vėliau tapo Deboros patėviu, paliko sovietų Lietuvą ir apsigyveno JAV. Deividas ir Taube Švabai bei jų anūkės persikėlė į Vilnių. Jie daug metų palaikė ryšius su Karaškom. Devintajame dešimtmetyje Edita Olevson ir Juta Stolar emigravo į Izraelį.