Juozas ir Eugenija gyveno Eugenijos paveldėtame 250 metų Sondeckiams priklausiusiame ūkyje Šašaičiuose, Telšių apskrityje.

Šeima turėjo tris vaikus – du sūnus Gediminą ir Algį, bei dukrą Aliną.

Juozas turėjo šviesią inžinieriaus konstruktoriaus galvą ir auksines rankas. Užkurys, atėjęs į turtingą žmonos ūkį, pavertė jį vienu labiausiai mechanizuotų. Juozas tęsė Lauryno Sondeckio, Eugenijos tėčio, darbą – Laurynas ūkį visąlaik sumaniai tvarkė, jame diegė naujoves. Tuo metu, kai aplinkiniuose kaimuose elektros nebuvo Juozas su vyresniojo sūnaus Gedimino, studento, pagalba kieme ant karties sumontavo prietaisą, kuris vėjo malūno principu aprūpindavo trobą elektra. Šiame ūkyje gyvenęs Markas Petuchauskas jį atsimena taip: „Tvirtai suręsta dviejų galų žemaitiška troba su ryškiais baltais langais, didžiulis sodas, bičių aviliai, kuriuos taip meistriškai puoselėjo Juozas. Dirbo lėtai, su kažkokiu ypatingu malonumu, susikaupimu, tarytum atlikdamas itin svarbią, sakyčiau mokslinę misiją ar bažnytines apeigas. Didžiulis aptvertas kiemas, viduryje prūdas, už jo kiaulidės, dar toliau svirnas, kitoj pusėj tvartas. Iš čia kasdien švintant išgindavau didelę Kazlauskų bandą – šešiolika melžiamų karvių, keletą telyčaičių, galingą bulių ir keturiasdešimt juodagalvių avių. Mano priešas – piktas didžiulis avinas (taip bent man, dvylikamečiui, tuomet atrodė).“

Holokausto metu pas Kazlauskus per Eugenijos brolį Jackų Sondeckį prieglobstį rado 12 metų žydas berniukas Markas Petuchauskas. Marko tėtis Samuelis Petuchauskas, Šiaulių miesto viceburmistas, apdovanotas LDK Gedimino ordinu, hitlerinės okupacijos pradžioje buvo sušaudytas Paneriuose. Markui ir jo mamai Marijai padėjo ne viena lietuvių šeima. Gavę padirbtus dokumentus Marijos ir Jono Petrausku vardu jie galėjo pasitraukti iš Vilniaus. Dėl saugumo sumetimų mama ir vaikas buvo išskirti – Marija išvažiavo į Nasvyčių dvarą dirbti tarnaite, o Markas piemeniu į Šašaičius pas Kazlauskus.  Visgi gera Juozo Kazlausko širdis neleido mamai ir vaikui ilgai būti atskirtiems – Markas Petuchauskas savo atsiminimuose rašo: „Praėjus kokiam mėnesiui po to, kai Ruzgienė atvežė mane į Šašaičius, Kazlauskas netikėtai pasakė: „Žinai, Joni, vis pagalvoju apie tavo mamą. Kaip ji ten viena, nieko apie tave nežino. Pasikinkysiu arklį ir šoktelsiu jos aplankyti. Vakarop spėsiu sugrįžti, linkėjimus parvešiu.“ Vakarėjant iš tolo jau matau nekantriai lauktą Kazlausko bričką. O joje, negaliu patikėti, laime švytintis mamos veidas. Taip Kazlauskas ant savo galvos užsivertė naujų rūpesčių, pagailėjęs svetimo vaikigalio, nepažįstamos moters.“ Marku visi rūpinosi kaip galėjo – Eugenija matydama, kad vaikas negali valgyti košės iš bendro dubens, vietoj raginimu prisitaikyti jam rytinę košę dėdavo į atskirą lėkštę. 

Ir vėliau, kuomet saugumo sumetimais Markui su mama reikėdavo ieškoti naujų slėptuvių, Juozas Kazlauskas visad būdavo šalia.

Po karo Juozo likimas susiklostė tragiškai: „Nebaigęs jokių mokslų, mažaraštis valstietis, jis turėjo šviesią inžinieriaus konstruktoriaus galvą ir auksines rankas. Ir auksinę širdį. Bebaimę karžygio širdį ir filosofo humanisto protą. O tokių žmonių likimai neretai būna tragiški. Nelankąs bažnyčios, Šašaičiuose, gražiosios Varduvos krašte, Žemaičių Kalvarijoje turėjo bedievio ciciliko (socialisto) reputaciją. O dar pasklidusi pokario metais žinia, kad gelbėjo žydus. Visa tai, matyt, lėmė jo žiaurų likimą. Paradoksas. „Buožė“, 40 hektarų savininkas, samdęs ne vieną samdinį, turėjęs pagal sovietų tvarką būti likviduotas kaip klasė. O nužudė jį tie, kurie kovojo prieš sovietus. Po ilgų paieškų buvo rastas miške, pakartas ant vadelių. Veidas buvo taip subjaurotas, kad tik žmona atpažino lavoną. Paskutiniame laiške 1946 m. Juozas Kazlauskas rašė mums, kad Šašaičiuose darosi „karšta“, ir jis žadąs skubiai keltis į Vilnių, kur greitai susitiksim. Nespėjo.“

Po Juozo ankstyvos mirties Eugenija antrą kartą neištekėjo.
Vyresni sūnus studijavo Kaune, Eugenija ūkyje augino Aliną. Sovietmečiu abu sūnūs – Algis ir Gediminas buvo suimti, tardomi ir ištremti. Vienas sūnus iš tremties grįžo, kitas – ne.
Būdama vyresnio amžiaus Eugenija išsikraustė iš ūkio pas dukrą į Gargždus.