Ona ir Antanas Babonai buvo iš 6 dukrų ir 3 sūnų šeimos, visi Babonų vaikai pasklido po pasaulį išskyrus Oną ir Antaną – brolis ir sesuo visą gyvenimą pragyveno šalia vienas kito.

Ona ištekėjo už Antano Korsako, šeimai 1927 metais gimė sūnus Algirdas. Šeima turėjo tik vieną vaiką, nes Onai buvo įtariamas „gumbas“. Žmonai susirgus Antanas pardavė vieną iš dviejų turėtų karvių, o už gautus pinigus įsisodinęs Oną į vežimą nuvežė į Kauną, kur moterį išoperavo. Ona buvo siuvėja, Antanas dailidė, šeima turėjo 10 hektarų ir vertėsi gerai. Po karo, praradę žemes Korsakai persikraustė į Kauną, Antanas visą gyvenimą dirbo dailide ir taip išlaikė šeimą.

Antanas Babonas buvo vedęs, vaikų neturėjo. Prasidėjus karui Antano žmona išvažiavo į Rusiją, pas gimines. Antanas liko Lietuvoje. Vėliau kartu su sesers Onos šeima persikėlė į Kauną, čia vedė antrą kartą, vaikų nesusilaukė.

Onos ir Antano anūkė Virginija pasakoja prisimenanti dėdės Antano įspūdingus ūsus ir tai, kad seneliai jai pasakoję, jog žydai buvo suvaryti būtent į A. Babono teritorijoje buvusį tvartą, iš kurio, atlupęs lentas, Babonas padėjo pusseserėms Sarai ir Rozai pabėgti. Merginos kurį laiką slėpėsi pas Baboną, Korsakai tuo metu prisidėjo maistu, vėliau žydaitės turėjo keisti slėptuves. Sarai prieglobstį suteikė Onos ir Antano Korsakų šeima. Mergina buvo maždaug jų sūnaus Algirdo amžiaus, tad jai pasiuvo tokius pačius drabužius, kad prašalaičiai pamatę ją iš toli pagalvotų, jog mato Algirdą. Saros slėptuvė buvo įrengta po pečiumi.

Korsakų kaimynė įtarė, jog šeima gelbėja žydus. Moteris nuėjo patarimo pas kunigą ir pasakė galvojanti juos paskųsti. Kunigas jai atsakė, kad taip pasielgusi ji užtikrins, jog jos šeimos ateinančios trys kartos degs pragare.