Viktoras Kutorga augo pažangios, inteligentiškos šeimos atmosferoje, kurioje vyravo humanistinės idėjos, o vaikams buvo sudarytos sąlygos visapusiškai lavintis. Tai, turbūt, daugiausia ir nulėmė būsimojo gydytojo pasaulėžiūrą, profesijos pasirinkimą ir padėjo gilios jo erudicijos pagrindus. Berniukas buvo neeilinių gabumų – 16 metų baigė gimnaziją, o 21-erių, baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, gavo gydytojo diplomą ir tapo jauniausiu Lietuvos gydytoju. Gydytojo Viktoro Kutorgos profesinės veiklos pradžia – darbas Kauno universiteto klinikose sutapo su karo ir vokiečių okupacijos Lietuvoje pradžia. Viktoras Kutorga, kaip ir jo motina, tuo metu jau garsi akių ligų gydytoja, Elena Kutorgienė, įsitraukė į Kauno inteligentų būrelio pogrindinę veiklą – teikė pagalbą persekiojamiems asmenims. Kiek vėliau Viktoras Kutorga išvyko į Minską, ten dirbo gydytoju miesto ligoninėje ir užsiėmė ta pačia pogrindine veikla, už kurią pateko į gestapo rankas. Kalėjime V. Kutorga susirgo dėmėtąja šiltine. Ši liga, galbūt, išgelbėjo Viktoro gyvybę. Jis buvo paleistas iš kalėjimo ir pasveikęs grįžo į Zapyškį, kur dar nuo vaikystės gerai pažįstamose apylinkėse toliau dirbo gydytoju ir, nepaisydamas pavojų, toliau tęsė savo humanišką veiklą.

Sulamita Gordonaitė-Lyrovienė

Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos

TIEK METŲ PRAĖJO

Mano mama buvo labai jauna. Ir labai graži. Jos akys buvo mėlynos, o plaukai tamsūs. Rankos plonos, ilgais pirštais. Labai daili figūra, gražios kojos. Skoningai rengėsi, buvo labai elegantiška.

Kada ji eidavo gatve su savo sūnumi – mano vyresniuoju broliu, niekas netikėdavo, kad tai motina su sūnumi, jie atrodė kaip brolis su seseria. Jam buvo aštuoniolika, o jai trisdešimt devyneri.

Tokia jauna ir graži ji išliko visam laikui. Niekas jos nematė pagyvenusios ar senos.

Kada ją nužudė, jai ką tik buvo suėję 40 metų.

***

Buvo 1941 metų vasara. Birželio 22-ąją prasidėjo karas. Jau tą pačią dieną, sekmadienį, vokiečiai bombardavo Lietuvą. Viskas įvyko taip staigiai, nelauktai, greitai. Per vieną naktį pasaulis apsivertė aukštyn kojomis... Raudonoji armija bėgo, karininkai nesuspėjo pasiimti savo žmonų su vaikais. Apie kokią nors gyventojų evakuaciją net kalbos negalėjo būti. Tik nedaugeliui laimingųjų pavyko pabėgti.

Antradienį, birželio 24-ąją, vokiečiai jau buvo Kaune.

Ir vis dėlto pirmadienį, birželio 23-iąją, mano tėvams kartu su broliu pasisekė įsisprausti į perpildytą ešeloną, vykusį į rytus. Gal jie ir būtų išsigelbėję...

Bet manęs tame traukinyje nebuvo – lygiai prieš keturias dienas, birželio 18-ąją, mane nuvežė į Kražius pas tetą Etą Šmidtienę, kuri kartu su savo vyru gydytoju ir ketverių metų sūneliu tenai gyveno. Ten yra upė, miškas – gera ten atostogauti...

Mano mama visą kelią traukinyje raudojo – kaip galima išvykti paliekant mergaitę vieną, nežinia nei kur, nei kaip?.. Ir privažiavus Vilnių jie visi trys išlipo iš traukinio ir leidosi pėsti į Kauną, į namus... Gal ir aš ten atsirasiu...

Tai buvo klaiki kelionė. Keliai buvo perpildyti grįžtančių atgal žmonių, kuriems nepavyko pasiekti Baltarusijos sienos.

Bet svarbiausia – keliuose šeimininkavo baltaraiščiai. Vokiečiai dar net nebuvo pradėję dorotis su žydais, o baltaraiščiai jau nuo pirmųjų karo dienų gaudė juos, tyčiojosi, mušė ir šaudė. Visai arti Kauno mano mama, tėvas ir brolis irgi buvo sulaikyti. Po ilgos baisios nakties tėvą su broliu paleido, o mamą kažkodėl paliko ir išvežė į Kauno kalėjimą. Iš jo ji niekad nebegrįžo... Pasakojo, jog moterys buvo išvežtos iš kalėjimo ir sušaudytos VII forte.

O ji buvo tokia jauna, tokia graži...

***

Į Kauno getą mes pakliuvome jau tik trise – tėvas, brolis ir aš.

Brolis žuvo 1944 metų vasarą, kai getas buvo sunaikintas liepsnose.

Tėvas iššoko iš prekinio traukinio vagono, kuriuo vežė į Vokietiją išlikusius geto gyventojus. Iki išsilaisvinimo jam dar teko dvi savaites slapstytis miškuose.

Aš pabėgau iš Kauno geto 1944-ųjų sausio pradžioje ir likau gyva dėka nuostabių žmonių, kurie, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe, mane gelbėjo.

Tai dr. Elena Kutorgienė, dr. Viktoras Kutorga, p. Elžbieta Miniotienė ir p. Zaksaitė.