Apie gelbėtoją ir gelbėjimą

Bronislovui buvo tik 6-eri kai mirė jo tėtis. Berniuką augino mama, vaikas turėjo vyresnį ir jaunesnį brolius. Bronius visą gyvenimą pasižymėjo kūrybiniais talentais – ne tik gražiai piešė, bet ir puikiai dainavo. Planavo mokytis muzikos.

Kuomet mama Elena jų namuose slėpė žydus Bronius padėjo mamai ir slepiamiems žmonėms kaip tik galėjo. Pokario metu Bronislovas ir jo brolis Pranas, abu, įsijungė į pasipriešinimo kovą su sovietų okupantais. Bronius buvo tiesioginis Žemaičio štabo ryšininkas. 1948 metais Bronislovas Laurinavičius buvo paskųstas ir ištremtas į Sibirą. 1948–1949 metais jis kalėjo Novosibirske, o 1949–1956 metais Norilsko lageryje. Mama jam siuntė siuntinius.

1956 m. grįžus iš Norilsko gyventi Girkalnyje jam buvo neleidžiama. Neturėdamas registruoto adreso niekaip negalėjo gaut darbo, tad užsiimdavo pavienėmis veiklomis. Pažįstami kunigai, kurie taip pat gelbėjo žydus, pasiūlė Broniui persikraustyti į Skirsnemunę, kur tuo metu statė fabriko „Kaspinas“ filialą. Bronius čia dirbo, susituokė su savo žmona Felicija. Reguliariai būdavo iškviečiamas į KGB apklausas Jurbarke.

Broniaus ir Felicijos šeimai gimė dvynukai, deja – vaikai gimė neišnešioti ir mirė. Po kelių metų šeimai vėl gimė dvynukės – Aldona ir Rimutė. Dukra Aldona apie tėtį Bronių ir močiutę Eleną atsiliepia, kaip apie labai sąžiningus žmones, kurie sau ir savo šeimos nariams kėlė aukštus moralinius standartus. Bronius buvo labai patikimas, niekada nieko neapkalbėjo, ir buvo itin principingas - turėdamas gražų balsą ir visų kviečiamas padainuoti, atsisakydavo eiti ten kur reikėjo dainuot sovietines dainas. Savo dukroms neleido būti nei pionierėmis, nei spaliukėmis, nei komjaunuolėmis. Sovietmečiu visa šeima nieko nepaisydama lankė bažnyčią. Sovietinės santvarkos palikimas Broniui buvo nepriimtas. Visgi, dukrai Aldonai kelias į teisės studijas buvo uždaras, nes jos tėtis buvo „teistas“, o sesuo Rimutė įstojo į veterinarinę. Bronius turėjo 3 anūkes – Rasą, Liną, ir Giedrę.