Apie gelbėtoją ir gelbėjimą

Edvardas Levinskas buvo Tolstojininkų grupės, kuri palaikė filosofą ir rašytoją Levą Tolstojų, narys. Pasta rasis atstovavo ir skleidė humanizmo, dvasingumo, vi suomenės meilės, fizinio darbo, natūralaus gyvenimo, moralinio savęs tobulinimo ir nesipriešinimo blogiui idėjas. Grupė, vadovaujama Juozo Petrulio, gelbėjo ir slėpė daugelį žydų šeimų bei organizavo jų pabėgimą iš Šiaulių geto. Edvardas Levinskas, kilęs iš Joniškio rajono, Vaizgu čių kaimo. Buvo savamokslis, eksternu išlaikęs gimna zijos egzaminus. Įvairiose vietose dirbo pradinių klasių mokytoju, prisidėjo prie laisvamanių to meto leidinių leidimo bei pats redagavo ir leido laikraštį „Atgimimas“, skirtą dvasinei kultūrai kelti. Seserys Teresė ir Lilija Vi landaitės buvo kilusios iš vokiečių šeimos, gyveno Žaga rėje. Teresė Vilandaitė mokėsi Žagarės prekybos moky kloje, gerai mokėjo rusų, vokiečių ir latvių kalbas, dirbo mokytoja Žagarės latvių mokykloje. Edvardas su Terese susituokė 1926 m. Klaipėdos krašte, nes tuo metu tik ten buvo galima užregistruoti civilinę santuoką. Abu buvo L. Tolstojaus pasekėjai, abstinentai ir vegetarai. Nors buvo giliai tikintys, bet bažnytinių apeigų nepripaži no. Rusų okupacijos metais Edvardas dirbo Panevėžio mokyklų inspektoriumi. Kadangi jo požiūris ir idėjos prieštaravo tuometinės valdžios pažiūroms, jis atsisakė darbo ir 1941 m. persikėlė gyventi į Žagarę. Čia Edvar das, Teresė ir Lilija gyveno kartu ir ūkininkavo. Jie buvo 1941 m. spalio žydų žudynių Žagarėje liudininkais. Levinskai ir Lilija užsiėmė daržininkyste. Žiemos metu, kai lauko darbų nebūdavo, Edvardas versdavo L. Tostojaus raštus, Teresė jam gelbėjo su vertimais, juos perrašinėdavo.

Nešė į getą maisto

Žydus suvarius į Žagarės getą, Lilija Valandaitė gavo leidimą samdyti iš ten žmones, mat su seseria Terese Valandaite–Levinskiene ir jos vyru Edvardu Levinsku vertėsi daržininkyste.  Per darbininkus ji parūpindavo maisto ir kitiems geto gyventojams. „Kartais su teta Lilija eidavome prie spygliuota viela apsupto geto papirkti sargybinių, kad jie leistų įnešti žmonėms maisto, - pasakoja anuomet vos 11-12 metų turėjęs Leonas Levinskas. – Įduodavome cigarečių pakelį, kartais alkoholio butelį ir galėjome netrukdomi praeiti. Tuo tarpu patiems žydams maistą tekdavo neštis paslėpus, ir ne visada pavykdavo pasprukti. Kartą savo akimis mačiau, kaip iš žydų berniuko kariškis atėmė pieną, išliejo ant žemės, o verkiantį vaiką paspyrė šalin.“

Leonas kartu su žydų vaikais lankė mokyklą, daug bendraudavo. Jam ir šeimai buvo nesuprantamas šios tautos žeminimas ir niekinimas.

Perspėjo apie šaudymą

Levinskų šeima, sužinojusi, jog Žagarės parke kasama didelė duobė – būsimas daugiatūkstantinis kapas (sušaudyta apie 3000 žmonių), ragino žydus slėptis, bėgti. Tačiau daugelis jų nepatikėjo, nenorėjo gete palikti šeimų.

Egzekucijos dieną Žagarės žydai buvo sukviesti į miesto aikštę, nešini maistu, drabužiais, dokumentais. Jiems buvo pasakyta, kad keliaus į darbo stovyklą.

Kai susirinkusiems vokiečių karininkas paskelbė esą jie pakliūsią į vietą, kur nebebus problemų nei kančių, kilo panika.

Žmonės suprato realią grėsmę, kai kurie ėmė bėgti. Žudikai pradėjo šaudyti.

Negyvėliai buvo metami į sunkvežimius ir vežami į parke iškastą duobę. Likusiuosius aikštėje ir namuose tempė ir grūdo į sunkvežimius ir gabeno prie duobės.

Jiems liepta patiems nusirengti ir šokti į duobę.

L. Levinskas liudija, kad žudikai buvo girti. Dalis jų, susivokę, kas vyksta, bandė pasišalinti, ir patys buvo nudėti bendrų.

„Tą rytą išėjau į mokyklą. Vos spėjau praverti medinius vartelius, kai pasigirdo šūviai ir kulkų švilpimas. Žmonės bėgo, į juos buvo šaudoma. Sprukau į kambarį ir vielos kabliu užkabinęs įtempiau vidun nukritusį portfelį. Tėvas prisakė niekur iš namų neiti, tad įsitaisiau daržinėje. Girdėjau motorų ūžimą, vokišką komandą, kulkosvaidžių salves ir baisią aimaną, į kurią susiliejo daugelio žmonių šauksmai“, – pasakoja Leonas Levinskas.

Kraujo dėmės išliko ilgam

Kitą rytą vaikas vėl nepasiekė mokyklos. Pakeliui turėjo kirsti miesto aikštę, kurioje telkšojo kraujo liūnai, mėtėsi sudraskytų rūbų skiautės, dokumentai. Ugniagesių brigada vandens srove plovė aikštę. Leonui pasidarė bloga.

Tik trečia, turgaus, dieną pavyko nueiti į pamokas.

„Eidamas per turgų mačiau žmones, stovinčius, kur buvo likę kraujo dėmių, ir besišnekučiuojančius apie politiką, dedančius parduoti kiaušinius, lašinius... O žydų krautuvės – rindos buvo suvarpytos kulkų. Net praėjus mėnesiui kai kur ant akmenų matėsi kraujo pėdsakų“, –kraupius vaizdus mena garbaus amžiaus žagarietis.

Po šių įvykių Leono tėvas staiga pražilo, o sūnus protestuodamas mokykloje atsisakė vokiečių kalbos pamokų.

Vokietė bandė užstoti žydus

Kai baltraiščiai pradėjo plėšti ir žudyti turtingesnius Žagarės miestelio žydus, Teresė Levinskienė, negalėdama susitaikyti su neteisingumu ir žiaurumu, išdrįso kreiptis į Šiaulių srities komisarą. Tačiau nuvykusios moters pas jį neįleido.

Tada T. Levinskienė išsiuntė laišką, kuriame dorų Žagarės gyventojų vardu prašė nežudyti nekaltų žydų, tokiais poelgiais nežeminti vokiečių tautos.

Laišką moteris pasirašė tikru vardu ir pavarde, nurodė adresą bei savo tautybę – „vokietė“ (ji buvo Žagarėje gyvenusios vokiečių šeimos palikuonė).

Galbūt moteris tikėjosi, kad represijų vykdytojais atsižvelgs į savo tautietės mintis. Tačiau Šiaulių miesto komisaras įsakė Teresę Levinskienę kartu su žydais sušaudyti Žagarėje masinių žudynių dieną 1941 metų spalio 2-ąją.

Moteriai nebuvo lemta žūti. Žagarės burmistras Rakštys sužinojęs, kad T. Levinskienė suimta, įtikino esesininkų karininką susitikti pasikalbėti svarbiu reikalu ir jį nugirdė.

Po to įsodino į automobilį ir vairuotojui liepė vežti jį į Šiaulius, o pats slapta moterį išleido namo.

Istorija nesibaigė. Po dviejų savaičių tas pats karininkas įsibrovė į Levinskų namus, reikalavo, kad Teresė paneigtų viską, ką rašė laiške, kitaip ją nušausiąs. Galų gale pasitenkino prigrasinęs tylėti ir niekam nepasakoti apie Žagarės žydų likimą.

Pritūpė uždengdamas žydų pėdas

Prie šios moters pastangų užtariant ir gelbėjant žydus prisidėjo ir jos vyras Edvardas Levinskas, sūnus Leonas, kartu gyvenusi sesuo Lilija Vilandaitė.

Leonas Levinskas mena, kad jų namuose 1944 metais slėpėsi pagyvenusi žydė, Šakynos (Šiaulių rajonas) miestelio vaistininko Trusfuso žmona Batja (Batya).

Taip pat kurį laiką su jais gyveno ir moters anūkė Ruta Jofaitė (Ruth Yoffe). Vėliau mergaitę globoti apsiėmė kita šeima.

„Kadangi mano mama buvo vokietė, pas ją kavos atsigerti dažnai užsukdavo vokiečių karininkai. Jie norėdavo pasiklausyti vokiškų žinių ir ant sienos kabančiame žemėlapyje pažymėti judančią fronto liniją. Sykį mūsų slepiama žydė sugalvojo prie durų pasiklausyti, apie ką vokiečiai kalbą. Kadangi durys be slenksčio, pasimatė jos pėdos. Tai pastebėjęs vikriai atsidūriau prie durų ir atsitūpiau, kad užstočiau, – pasakoja L. Levinskas. – Senoji žydė šeimai megzdavo kojines ir pirštines, kurias dėkingi dėvėjome.“

Šeima buvo ištremta

Po karo nelaimės užgriuvo Levinskų šeimą: juos, kaip vokiečius, ištrėmė į Tadžikiją.

Svetimoje žemėje Teresė ir Edvardas Levinskai toliau darė gerus darbus. Jie rašė valdžiai prašymus dėl kitų šeimų, prašydami neatskirti vaikų nuo tėvų, bandė padėti moraliai.

„Viena moteris, auginusi tris vaikus, jau buvo benusižudanti, nes nematė išeities, badavo. Mano mama pas ją ėjo daug dienų. Ilgai kalbėdavo, šiek tiek nunešdavo maisto, nors visai mažai turėjome. Moteris atlaikė krizę, užaugino vaikus. Ir iki šios dienos su ja, jau devyniasdešimtmete, bei jos likusia gyva dukra susirašinėjame. Jos dėkingos mano mamai“, –atvirauja L. Levinskas, pats už išgelbėta gyvybę galintis dėkoti žydų tautybės gydytojai.

Būdamas 18-metis tremtyje jis susirgo dizenterija ir į ligoninę pakliuvo sverdamas vos 34 kilogramus.

Žydų tautybės gydytoja iš savo pinigų pirko vaistus, nešė maistą, parūpino kraujo perpylimui.

Rusė medicinos seselė, sugedus medicininiam perpylimo aparatui, paprastu dideliu švirkštu suleido kraują ir juokaudama prigrasino: „Tik pabandyk numirti, tada aš ateisiu ir tave užmušiu“.

Abi seserys – Lilija Vilandaitė ir Teresė Vilandaitė-Levinskienė atgulė Tadžikijos žemėje. Į Lietuvą 1955 m. grįžo tik tėvas ir sūnus.

Grįžę iš tremties Edvardas ir Leonas Levinskai apsigyveno Žagarėje. Edvardas dirbo vertėju, mirė 1975 metais. Palaidotas Raktuvės kapinėse. Leonas Levinskas vedė Andrejaus Kalendros dukrą Sofi ją Kalendraitę. Iki šiol abu gyvena Žagarėje, tame pačiame Edvardo ir Teresės Levinskų name.

Informacija parengta naudojantis Loretos Ripskytės 2013 m. kovo 19 d. tekstu „Žagarės ir Pasaulio teisuoliai“. Ir leidiniu „Žagarės Balselis“ 2013-03-18