Apie gelbėtoją ir gelbėjimą

Stasė ir Jonas Lingės gyveno Kaune, Višinskio gatvėje. Jonas dirbo inžinieriumi pieno produktų fabrike, Stasė buvo namų šeimininkė. Pora turėjo sūnų – Ramutį, gimusi 1938 metais.

1943 metų vasarą Stasės sesuo Emilija paprašė priglausti žydų kilmės vaiką. Ji kalbėjo apie savo draugės Genia‘os Makovskaya‘os penkiametį sūnėną Viktor‘ą Pikelnyi. Nuo vokiečių okupacijos pradžios Viktoras gyveno gete su savo mama, sesute ir kitais giminaičiais. Viktoro tėtis žuvo autoavarijoje 1940 metais. Šiek tiek pasvarstę Lingės sutiko.

 Kadangi berniukas negalėjo būti išvestas iš geto visiems matant, jis buvo užmigdytas vaistais ir išneštas krepšyje tarp pardavimui skirtų daiktų. Už geto jį paėmė teta Genia ir nunešė į Lingių namus. Pirmas dalykas, kurį pamatė prabudęs berniukas, buvo katė apie kurią vaikas džiugiai sušuko „a ketzl“. Suvokimas, kad berniukas kalba tik jidiš jo būsimai šeimai buvo nemenkas siurprizas, vis dėlto Lingės tęsėjo savo pažadą ir Viktorą priėmė šiltai. Iš pradžių „Vytuką“ (naujasis Viktoro vardas) atidžiai slėpė, tačiau vaikas sparčiai mokėsi lietuvių kalbos, daugiausia girdėdamas kaip kalba Ramutis. Viktoro instinktas slėptis pajutus pavojų – gete išmoktos pamokos – taip pat labai pasitarnavo.

Kai Lingės priimdavo svečius Viktorui reikėdavo slėptis sandėliuke, kartais po kelias valandas. Laikui bėgant „Vytukas“ buvo pristatytas Lingių giminėms, kurios vaiką priėmė kaip savą. 1944 metų birželio vidury, fronto linijai artėjant prie Kauno, Jonas ir Stasė perskėlė į Kačerginę. Ši vieta, kuri turėjo būti saugesnė nei didelis miestas, greitai tapo kovos lauku. Lingių namai buvo paversti vokiečių būstine, šeima turėjo persikelti į tvartą. Visos karo sumaišties metu vokiečiai nekreipė dėmesio į tamsiaplaukį berniuką, kuris buvo visai nepanašus į savo tėvus ar brolį. Rugpjūčio 1 dieną įžengė rusai. Lingės grįžo į savo namus Kaune, kur berniuką greitai rado jo vyresnioji sesuo Irina. 

Irina papasakojo, kad vaiko mama dingo be žinios likus trims dienom iki vokiečių pasitraukomo bėgdama iš geto kartu su savo seserim Genia ir jos vyru (kitais šaltiniais Viktoro mama ir teta buvo labai arti išsigelbėjimo: joms pavyko ištrūkti iš geto. Kartu su grupe kitų žmonių jos ėjo tiltu ir sutiko besitraukiančių vokiečių vorelę. Atpažinę geto bėglius, vokiečiai visus sušaudė.). 

Po karo Viktoras su sese Irina išvyko gyventi pas giminaičius į Maskvą. Jų mamos brolis Boris Makovskiy padėjo Viktorui ir toliau bendrauti su jo gelbėtojais. Iki dabar Viktoras Pikelnyi laiko Linges savo antraisiais tėvais. Šiuo metu Viktoras Pikelny, fizikas, tebegyvena Maskvoje. Abidvi šeimos tebedraugauja.

Ramučio Lingės prisiminimas: juos su Viktoru ir kitus Kačerginės vakus pastebėjo žemuogiaujančius Vokiečių tankistas. Tankistas pasiūlė mainyti vaikų ant smilgų suvertas žemuoges į jo turėtą šokoladą. Vaikai apsidžiaugė, mainai įvyko, o tuomet kareivis pasisiūlė dar  pavežioti juos tanku. Taip vokiečių tankistas, pats to nežinodamas, savo tanke pavaišinęs šokoladu kėlė nuotaiką žydų berniukui.