Apie gelbėtoją ir gelbėjimą

Vincas ir Marija Mikšai gyveno šalia Kauno, Veršvų kaime, šalia Lampėdžių. Vincas dirbo sielininku, Marija buvo namų šeimininkė. Šeima turėjo du vaikus. Holokausto metu Vinco ir Marijos sūnus dirbo gete, į getą veždavo maistą. Ten būdamas labai susibendravo su geto kaliniais. Stengėsi padėti kiek galėjo – šeima žino, kad iš geto vežime veždavo vaikus. 1943 m. Vinco ir Marijos namuose gyveno jų dukra Jadvyga Mitkienė su savo sutuoktiniu Jaronimu Mitkumi ir jų 3 metukų dukra. Vincas, dirbdamas sielininku, puikiai mokėjo valdyti valtį vandeny, tad jam buvo paskirta plukdyti iš geto atvarytus žydus darbui iš vienos upės pusės į kitą. Taip Vincas susipažino su Michailu Chaimovičiumi, su kuriuo susibendravo ir perduodavo jam maisto.

Nusprendę bėgti Michailas su draugu Ima Beršteinu prieglobstį rado Mikšų ir Mitkų namuose. Nors eidami planavo prašyti tik maisto, jų namuose Michailas su Ima slapstėsi 25 dienas, vėliau namo kieme išsikasė slėptuvę. Per tą laiką Kauno getas ir jo kaliniai buvo sunaikinti.

Traukiantis vokiečiams Vinco ir Marijos sūnus dingo – jo likimas šeimai nežinomas, manoma, kad buvo nušautas Kaune arba išvežtas į koncentracijos stovyklą.

Vincas ir Marija mirė greitai po karo.

Jadvyga su Jaronimu susilaukė dar dviejų vaikų – šeima išaugino tris dukras ir visas tris išleido į mokslus. Jadvyga augino dukras ir dirbo darbininke, Jaronimas dirbo inkarų fabrike. Jadvyga mėgo augalininkyste, savo šiltnamiuose augindavo agurkus, tačiau vienu metu sovietų valdžia uždraudė net tai. Jadvyga su Jeronimu spėjo atšvęsti savo šešiasdešimtąsias vestuvių metines.

Iki šių dienų Mitkų šeimos dukros gyvena savo senelių ir tėvų namuose. Mitkų dukros, praėjus tiek metų, vis dar išlaikė ryšį su Michailu – dėde Miša – ir jo šeima. Šeimos viena kitą kviečia į savo šventes ir keliauja aplankyti vieni kitų ne tik iš Izraelio ar Lietuvos, bet net iš Kanados.