Apie gelbėtoją ir gelbėjimą

Petras ir Ona Mikuličiai su savo trimis vaikais gyveno Kaune, Žemutinėje Fredoje, Minkovskių g-vės 110-ajame name. Karo metais netoli nuo jų namų į priverstinius darbus atvarydavo žydus iš Kauno geto, tarp kurių buvo ir Klara Gelman. 1942/1943-ųjų metų žiemą Klara Gelman ryžosi paprašyti Onos ir Petro Mikuličių gelbėti savo dviejų metų dukterėčią Juliją Remigolskytę (vėliau Flier). Nepaisydami rizikos, Ona ir Petras Mikuličiai sutiko priglausti mažytę žydų mergaitę ir tėviškai ja rūpinosi. Tikru savo tėvų pagalbininku, gelbėjant mažąją Juliją, tapo jų sūnus Vytautas. Mergytė greitai išmoko kalbėti lietuviškai, kaimynams buvo sakoma, kad tai mirusios Onos Mikuličienės sesers dukrytė.

Frontui traukiantis į Vakarus, nelaimės užgriuvo ir gelbėtojų Mikuličių šeimą. Vokiečiai šeimą evakavo iš Žemutinės Fredos, Mikuličių namas sudegė iki pat pamatų. Po kelių dienų sugrįžę prie savo sodybos, jie rado tik pelenų krūvą, o netoliese sėdėjo ir šeimininkų laukė žydaitės Julijos-Birutės mama su seserimi.

Nors Onutė ir Petras Mikuličiai per tą laiką labai prisirišo prie mergaitės, jie ją iš karto grąžino jos motinai Menachai Remigolskienei. Deja, tokia siaubinga karo baigtis, kai teko matyti savo sodybos pelenus, palaužė Petro Mikuličiaus sveikatą, karui pasibaigus jis išgyveno tik pusmetį.  Julija Remigolskytė-Flier mokėsi nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, tęsė studijas Vilniaus konservatorijoje, tapo puikia smuikininke, vėliau su motina emigravo į Kanadą.

1995 metais Ona ir Petras Mikuličiai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem. Kai 1996 metais tuometinė Izraelio ambasadorė Tova Herzl atvyko įteikti Pasaulio Tautų Teisuolio medalio Onai Mikuličienei, jos pasveikinti atvyko ir Julija Flier. Tada ji pasakė, kad tikrasis jos gyvenimas prasidėjo nuo išgelbėjimo. Jeigu ji, tada mažytė mergaitė, būtų žuvusi, ji nebūtų turėjusi dviejų dukterų.

M. MARGOLINIENĖ prisiminimai. Iš: "Ir be ginklo kariai",sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967

ANTRIEJI TĖVAI

1944 metų rudenį vaikų akcijos išvakarėse Julę Remigolskytę iš Kauno geto išnešė krepšyje užmigdytą. Jai buvo dveji metai ir keturi mėnesiai. Nunešė ją pas Petrą Mikuličių, gyvenantį Aleksote. Julė šioje šeimoje išgyveno iki Kauno išvadavimo. Po to ji buvo sugrąžinta motinai.

Petras Mikuličius dirbo geležinkelyje. Su Jule jis elgėsi kaip tikras tėvas, ja rūpinosi. Aplinkiniams gyventojams buvo sakoma, kad mergaitė yra Mikuličiaus mirusios dukters dukra. Iki vaikas apsiprato naujoje vietoje, Petras miegojo su ja viename kambaryje. Hitlerininkams traukiantis, kai buvo duotas įsakymas evakuoti gyventojus, Mikuličius, būdamas ligonis, mergaitę nešė 30 kilometrų, jis suskubo paimti jai butelį vandens, o ne sau vaistų.

Visa tai buvo daroma be jokių išskaičiavimų.

Petro Mikuličiaus jau nėra gyvųjų tarpe. Jo žmona gyvena Skaudvilėje pas dukterį. Mikuličienė, kurią Julė ir dabar vadina mama, nepamiršta savo įdukros ir kasmet atvažiuoja pas Remigolskius į svečius. Šiais metais ji buvo Julės vestuvėse.

Julė Remigolskytė šįmet baigė konservatoriją, smuiko klasę.

Petro Mikuličiaus kapas yra neišlikęs.