Apie gelbėtoją ir gelbėjimą

Vladislavas Montvilas gyveno Paragaudžių kaime netoli Kvėdarnos. Jis buvo adventistas – krikščionių bendruomenės narys, kuri akcentuoja tikėjimą, artimo meilę ir atsakomybę už savo veiksmus. Šios vertybės, matyt, nulėmė ir jo ryžtą padėti persekiojamiems žmonėms. Vladislavas vertėsi ūkiu, turėjo žemės ir namus, kuriuose lankydavosi svečiai.

Vaikų Montvilai neturėjo, todėl Vladislavas didžiąją dalį gyvenimo skyrė darbui ir rūpesčiui kitais. 1943 m. spalio pabaigoje į jų namus buvo atvestas jaunas žydų kilmės vyras iš Telšių – Jakovas Gurvičius, pabėgęs iš geto. Nors abu suprato riziką, Vladislavas kartu su žmona Halina sutiko jį priglausti. Jie kaimynams pristatė Jakovą kaip giminaičių sūnų Albino Gudžinsko pavarde ir taip užtikrino jo priedangą.

Montvilų namuose Jakovas gyveno beveik atvirai, padėjo dirbti ūkyje, o vėliau, su jų palaikymu, net įsidarbino Kvėdarnos valsčiaus metrikacijos biuro vedėju. Toks gelbėjimas buvo mirtinai pavojingas, tačiau Vladislavas, nepaisydamas grėsmės, prisiėmė atsakomybę saugoti žmogaus gyvybę.

Vladislavas mirė pokario metais, apie 1950-uosius, kai Lietuva jau buvo sovietų okupuota. Kadangi Montvilai neturėjo vaikų, tikslios gimimo ir mirties datos nėra žinomos – tokia informacija neišliko. Vietiniai jį prisimena mažiau nei žmoną Haliną, nes jis išėjo anksčiau, tačiau jų abu mena už tą kilnų žmogiškumą, kurį parodė karo metais.

2006 m. rugsėjo 28 d. Vladislavas Montvilas kartu su žmona Halina Montviliene buvo pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu.