Apie gelbėtoją ir gelbėjimą

Halina buvo kilusi iš Raseinių apylinkių. Ji anksti liko našlaite, vaikystę praleido vaikų namuose, todėl dar jauna išmoko pati kurti savo kelią. Jau gyvendama Kvėdarnoje sužinojo, kad Tauragėje gyvena jos brolis, ir pradėjo su juo bendrauti – šis atradimas jai buvo svarbus, nes suteikė ryšį su šeima, kurios ilgai neturėjo.

Žmonės Haliną prisimena kaip šviesaus būdo, geros širdies moterį, mėgusią šventes ir bendravimą. Kalbėjo lietuviškai ir lenkiškai, palaikė artimus ryšius su dvasininkais Kvėdarnoje. Vertėsi ūkiu, turėjo žemės, kurią nuomodavo, todėl gyveno gana pasiturinčiai. Jos namuose buvo prabangesni baldai ir indai, nei įprasta apylinkėse, tačiau kartu ji liko paprasta ir artima žmonėms. Ji mėgo muziką – namuose turėjo pianiną, dažnai pasikviesdavo grojančių svečių. Halina garsėjo ir kaip puiki šeimininkė: mokėjo gaminti įmantrius patiekalus, net ledus ir vyną. Ypač švęsdavo savo vardadienį – birželio 16-oji jai buvo svarbesnė už gimtadienį.

Per vokiečių okupaciją Halina kartu su vyru Vladislavu priglaudė iš Telšių geto pabėgusį jaunuolį Jakovą Gurvičių. Montvilai sugalvojo istoriją ir pristatė jį kaimynams kaip giminaičių sūnų Albino Gudžinsko pavarde. Sklandė net gandai, kad jis galbūt esąs Halinos nesantuokinis sūnus – ji šių kalbų neigti neskubėjo, nors jos kompromitavo jos vardą, tačiau tokia priedanga dar labiau saugojo Jakovą. Halina kasdien rūpinosi jo buitimi, aprūpino maistu, drabužiais, suteikė jam saugumo ir šeimos jausmą.

Jakovas vėliau prisiminimuose rašė:

„Montvilai buvo padorūs žmonės, savo vaikų neturėjo, mane jie labai mylėjo. Aš padėdavau jiems dirbti visus ūkio darbus. Jaučiausi jų namuose kaip tikras sūnus.“

Su Montvilų pagalba Jakovas gavo netikrus dokumentus, o netrukus – ir darbą Kvėdarnos metrikacijos biure. Montvilai nerimavo dėl tokio viešo vaidmens, bet pasitikėjo jo sprendimu ir nepabijojo rizikos.

Po karo Halina liko našle. Ji toliau rodė savo gerumą – pas ją slėpėsi Ramutė Jutkevičiūtė, bijojusi patirti savo motinos likimą (ji buvo nušauta vokiečių). Halina priglaudė Ramutę taip pat, kaip anksčiau buvo priglaudusi Jakovą, suteikdama jai saugumo ir namų jausmą.

Halina gyveno dar kelis dešimtmečius. Savo namus ji paliko šeimai, kuri pas ją dirbo ūkyje. Apylinkėse Halina ilgai buvo prisimenama kaip šilta, geraširdė, mokėjusi džiaugtis gyvenimu moteris. Kadangi ji ir Vladislavas vaikų neturėjo, tikslios gimimo ir mirties datos nėra žinomos – ši informacija išliko tik apytikslė.

2006 m. rugsėjo 28 d. Halina Montvilienė kartu su vyru Vladislavu Montvila buvo pripažinta Pasaulio tautų teisuole.