Juozas ir Uršulė Norvaišaičiai gyveno Smilgiuose, Vilkaviškio rajone. Juozui tai buvo pirma santuoka, Uršulei – antra. Iš pirmos santuokos su Kudinsku Uršulė turėjo dukrą gimusią 1911 metais. Juozui ir Uršulei dukra Aldona gimė 1927 metais.

Juozas buvo labai apsiskaitęs, prenumeravo laikraštį, o jo kaligrafišką rašymo manierą atsimena net anūkė. Stipriai domėjosi politika, buvo Smilgių kaimo šviesuolis – žmonės pas jį eidavo su rūpimais klausimas.

Uršulė buvo tvirto ir stipraus charakterio, nepabijodavo pasakyti griežtesnio žodžio.

1941 metų rudenį Juozas miške sutiko iš Vilkaviškio geto pabėgusius žmones. Jie paprašė Juozo pagalbos – maisto ir drabužių. Grįžęs namo Juozas viską papasakojo Uršulei, taip Norvaišaičiai savo namuose priglaudė tris žydų moteris ir du vyrus. Tvarte buvo iškastas bunkeris, kuriame bėgliai slėpėsi žiemomis, o  vasaromis jie slėpdavosi miške. Nepaisant vietos – ar namie ar miške – Norvaišaičiai visąlaik padėjo kuo galėjo. Vienu metu naują sleptuvę rado viena moteris, kiek vėliau ir seserys Weber išėjo slėptis kitur, tačiau abu vyrai – Alter Kirkilovski ir Haim Chernevski buvo Norvaišaičių priežiūroje iki karo pabaigos.

Deja, kažkas Norvaišaičius įskundė. Pas juos buvo daromos kratos, bet pasislėpusių žydų nerado. Nepaisant to Juozą Norvaišaitį suėmė ir išsiuntė į Vokietiją, į Saksoniją, dirbti priverstinių darbų. Sodyboje pasilikusios vienos moterys – Uršulė ir Aldona ir toliau slapstė ir maitino žydus. Vienos kratos metu, kai karininkas Uršulės klausė kur ji slepianti žydus ji pasikėlė sijoną ir pikta jam išrėkė, kad čia slepia. Po kurio laiko tą patį pakartojo ir dukra Aldona, tačiau Uršulė jai uždraudė taip daryti.

1943 metais Juozas Norvaišaitis pabėgo iš priverstinių darbų Vokietijoje ir sugrįžo į kaimą.

1949 metais, būdama 22 metų, Aldona ištekėjo už daugiau nei 10 metų vyresnio Albino. Albinas dirbo Vilkavišky greitosios pagalbos vairuotoju. Tais pačiais metais šeimai gimė dukra Audronė. 1952 metais gimė sūnus Algirdas. Deja, 1952 metais, turėjusi problemų su širdimi labai staigiai mirė Uršulė.

Vieną vakarą, po kaimo šokių į Juozo namų duris pasibeldė grupelė panelių su prašymu jas palydėti namo, nes jos bijančios kažkokio vaikino. Jas palydėjęs Juozas grįždamas namo pats buvo užpultas ir užmuštas smūgiu į galvą su šaka. Taip, 1953 metais, smurtine mirtimi mirė Juozas, kuriam tuo metu buvo tik 51 metai.

Aldonos santykiai su vyru nesiklostė gerai – Aldona mėgo aktyvų kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą, norėjo lankytis šokiuose, pasitaikius galimybei nueiti į kiną ar cirką. Albinas buvo sėslesnis – jo tokie dalykai nedomino, o žmonos išėjimus vertino kritiškai. Maždaug 1956 metais Aldona viena išvyko į Kauną pažadėjusi vaikams juos atsivežti kai susiras darbą ir gyvenamąją vietą. Tačiau atsivežti pavyko tik dukrą Audronę , kuriai tuo metu buvo jau 8 metai ir kuri pati galėjo išsakyti savo valią, sūnaus Algirdo Albinas neatidavė jėga. Taip, metams bėgant, Aldonos ir sūnaus santykiai nutolo. Aldona dėl to krimtosi visą gyvenimą.

1962 metais Aldonai su tuometiniu draugu gimė dvynukai. Deja, vaikų tėvas prie vaikų auginimo daug neprisidėjo – ne tik Aldona, bet ir Audronė, kuriai tuo metu buvo 13 metų, ėjo dirbti kad išlaikytų šeimą.

Albina buvo itin tvirto ir valdingo charakterio – nebijojo fiziškai sunkių darbų, tačiau, jei darbe kažkas nepatikdavo nepabijodavo iš jo išeiti ir ieškotis kito. Taip per visą gyvenimą ji pakeitė ne vieną darbovietę. Tuo pačiu gebėjo pasibaigti kursus. Pomėgis aktyviai gyventi ir puoštis nedingo ir senatvėje. Visą gyvenimą gyveno Panemunėje, ir tik paskutiniais metais, dukros įkalbėta, atsikraustė pas Audronę.