Aš, Marijona Tiesnesienė, gimiau 1924 10 07 Pakruojo rajone, Pašvitinio miestelyje. Vaikystėje buvau Mera Šneiderytė. Mano tėvas Israelis (Srolis) Šneideris vertėsi smulkia prekyba žemės ūkio produktais. Mama, Sara Šneider, buvo namų šeimininkė. Šeimoje dar buvo sūnus Judelis. Naciams okupavus Lietuvą, mes visi buvome įkalinti Žagarės gete.

Tėvas netrukus pabėgo iš geto. Jis buvo visai nepanašus į žydą. Jo tolesnio likimo aš nežinau. Mama ir brolis žuvo Žagarės gete.

Šaudant žydus Žagarės miesto aikštėje, prie manęs priėjo vienas iš žydšaudžių – Vladas Beleckas. Aš jį prisiminiau dar iš prieškario laikų – jis atvažiuodavo į Pašvitinį demonstruoti kino filmų – buvo kino mechanikas. V. Beleckas liepė man eiti ir sakyti, kad esu lietuvė. Tą patį V. Beleckas pareiškė ir savo vadui leitenantui. Buvau atiduota Žagarės policijos viršininko pavaduotojui Kaziui Liutikui – „kol  viskas paaiškės“.

Mane apgyvendino dideliame K. Liutiko bute Žagarėje. Kazys Liutikas ir jo žmona Justina su manimi elgėsi padoriai, tačiau netrukus Pašvitinio akušerė Šukienė oficialiai pareiškė, kad aš esu žydė ir ji prisimenanti mano gimimą. Mane uždarė į Žagarės policijos daboklę.

Liutikai du kartus per dieną atnešdavo man maisto. Dienos metu leisdavo, sargybinio saugomai, išeiti ir pabūti vienai vidurinės mokyklos klasėje. Kartą, man sėdint ant klasės palangės, prie manęs priėjo kunigas Kazys Kavaliauskas. Aš jam viską papasakojau. Kunigas Kavaliauskas paklausė, ką pažįstu Pašvitinyje. Išvardijau Navickus, Beleckus, kunigą Teišerskį ir kitus. Kavaliauskas žadėjo susisiekti su Pašvitiniu ir pasistengti man padėti.

Po septynių parų arešto į daboklę atėjo kunigas Kavaliauskas su Liutikais ir pasiėmė mane iš ten. Kitą rytą buvau išvežta į Liutikų ūkį, esantį Strėlių kaime, 4 km nuo Žagarės. Jie man pasakė, kad, Pašvitinio kunigui Teišerskiui padedant, surado Pašvitinyje žmones, kurie paliudys mano lietuvišką kilmę.

Neilgai trukus buvau atvežta vienai dienai iš kaimo į Žagarę susitikti su Ona Navickiene, kuri sutiko pripažinti mane savo nesantuokine dukra, kurią dėl sunkios materialinės padėties vos gimusią atidavė žydų Šneiderių šeimai. Liutikai davė Navickienei rūbų.

1942 m. vasario mėnesį Joniškyje įvyko teismas. Jame liudijo Ona Navickienė (ji atvyko su dukra Stase Navickaite-Virbickiene, dabar Motiejūniene) ir mūsų kaimynė Pašvitinyje Beleckienė, kuri teigė, kad priėmė Onos Navickienės gimdymą (kai ši tariamai pagimdė mane). Kunigas Teišerskis teigė, kad 1924 metais jis pakrikštijo Onos Navickienės atneštą mergaitę (t. y. mane). Teismas pripažino, kad esu lietuvė – Marijona Navickaitė – ir paskyrė Liutikus mano oficialiais globėjais. Tiesioginis pavojus mano gyvybei praėjo.

Gyvendama pas Liutikus susipažinau su jų kaimynu latviu Karoliu Tiesnesiu, už kurio 1944 m. pavasarį ištekėjau (santuoką užregistravome civilinę). Netrukus mums gimė dukra Irena, paskui dar trys vaikai: Nijolė, Edmundas ir Irmantas.

Iki 1979 metų (išėjimo į pensiją) dirbau kolūkyje. Mano vyras Karolis mirė 1993 metais ir palaidotas Žagarės latvių kapinėse. Šiuo metu gyvenu Žvelgaičių kaime, kuris faktiškai yra Žagarės miesto dalis.

Savo išgyvenimais pasidalijau su laikraščio „Šiaulių kraštas“ žurnalistu Vytautu Gaižausku, kuris paskelbė straipsnį 1997 metų balandžio 25 dienos laikraščio numeryje.